Ingos kūryba alive

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Št. 05 15, 2010 9:10 am

OMG. Tobulai viskas atrodo. jei taip realiam gyvenime.. (mm)
Iš pradžių, kai pamačiau, kad pasakoji Gerdos akimis, o po to Simo, pagalvojau, kad Gerda mato viską kas gražu, o Simas tik ja naudosis. Bet perskaičiusi iki galo, supratau, kad tai priešinga berniuko požiūriui.. Achhh kaip gražu ;D

Svečias

Agne> Puiku. 1 jau noori :D Rašysiu.
Vaida> Smagu, kad išprotėjai :DD O dabar atprotėk, kad galėtum skaityti toliau ;DD
Erika> Truputi susipainiojau kai rašei pie Simą ;DD Tikriausiai ką nors gero.
Super pradėsiu rašyti tęsinį :D

Svečias

Pavydas1

Kitą dieną po Gerdos ir Simo pasimatymo visi sėdėjo prie jūros. Saulei pasiekus aukščiausiąjį tašką viskas ir prasidėjo...

Gerda

Užsikosėjau, nes sūrus jūros vanduo degino gerklę. Fe.. Kostas ir Milda lenktyniavo kas ilgiau prabus po vandeniu nekvėpavęs. Simas mokė plaukioti Viltę. Porą minučių stebėjau kaip jis prilaiko mažylę už pilvo ir leidžia jai su kojomis taškyti vandenį tiesiai į veidą. Jam pakėlus akis į mane staigiai užsisukau ir paraudau. Nepatiko, kad taip lengvai raustu, tad panėriau, kad atsivėsinti. Pajutau kažką ne labai gero ir pabandžiau išnerti, bet mane užgožė banga. Supanikavau ir pradėjau blaškytis. Iš kažkur atsirado Audrius ir pakėlė mane virš bangos. Jis tarp mūsų buvo aukščiausias. Bangai nuvilnijus prie mūsų priplaukė likusieji vaikai, kai kurie iš jų atbrido. Pradėjo klausinėti kaip aš, ar man viskas gerai. Audrius vis dar laikė mane ir pradėjo nešti link kranto. Akies krašteliu pamačiau, kad Simas stovi ir žiūri į mane savo žydromis akimis lyg kaltindamas. Nesupratau ką padariau. Už Audriaus nugaros pamačiau artėjančią bangą ir išsigandusi užsimerkiau ir įsikibau stipriau į jo nugarą. Manau man dabar bus bangų fobija. Nė už ką neeisiu į vandenį kai banguos. Kai pajutau tvirtą žemę po kojomis nubėgau pas mamą ir įsisupusi į rankšluosti sėdėjau atsirėmusi į ją. Buvau labai išsigandusi. Audriui priėjus prie mūsų mama ir tėtis pradėjo dėkoti jam. Padėkojau ir aš.

- Viskas gerai, Gerda. Juk aš arčiausiai buvau. Manau tą patį būtų padaręs ir Kostas ar Simas..

Užsiminus apie Simą pažiūrėjau į grįžtančius kitus. Šalia jo ėjo Milda ir Dovilė. Jie kalbėjosi ir tiek. Įtikinėjau save.

- Paminėjus jo vardą žvilgtelėjau į grįžtantį Simą su Milda ir Dovile iš šonų. Jie juokėsi, kažką kalbėjo. Mūsų žvilgsniams susidūrus kelias sekundes grūmiausi su savo noru parodyt jam liežuvį, bet susilaikiau ir nusisukau, nusišypsojusi mamai pasiūliau pažaisti tinklinį. Visi vaikai sutiko, keli tėvai taip pat. Pasiskirstę komandomis atsistojome į pozicijas. Simas buvo priešų komandoje. Ilgai ir įsijautę žaidėme šį žaidimą, nes nei viena komanda nesiruošė pasiduoti. Ir štai kai rezultatas siekė 15:15 kamuolys atsimušė ir nuskriejo į šoną... Visi pavargę krito vietose ir žiūrėjo į besiridenantį kamuolį. Po kelių minučių atsistojau ir pajudėjau link prakeikto sviedinio. Stojausi jo paimti, kai pastebėjau, kad Simas mane stebi. Man pasižiūrėjus tiesiai jam į veidą jis mirktelėjo. Numetusi kamuolį kitiems vėl nubėgau į vandenį. Kiti atsistoję nubėgo iš paskos. Visi taškėmės. Paėmusi saują vandens mečiau visiems virš galvų, pakėlusi akis pamačiau kaip saulė juos apšviečia, lašeliai suspindi lyg maži krištolo gabaliukai ir krinta žemyn. Nusijuokiau ir vėl mečiau į orą vandens. Netikėtai Audrius išdygo priešais, nusišypsojo ir pradėjo lenktis į mane. Vieną akimirką dingtelėjo, kad pabučiuos, bet štai pajutau kaip kylu į orą.

- Aaa.. – Pradėjau rėkti, nes už jo nugaros pamačiau didžiulę bangą. Ji bloškėsi į mus ir nuplaukė į pakrantę.

- Nespygauk tu taip garsiai. Juk tai nieko nepakeis ir jūra toliau banguos.

- Gerai. – burbtelėjau sau panosėje. Tada jis mane nuleido ir aš vėl pajutau šiltą jūros smėlį po kojomis. Atsisukau į krantą mums mojavo tėvai:

- Mes jau išeiname... Ateikite po to vakarienės! – šaukė mums. Kai dingo už kopų išlipau iš vandens ir priguliau ant rankšluosčio. Gulėjau ir svajojau. Pajutau kaip kažkas atsistojo už manęs ir savo kūnų užstojo saulę. Atsisukau ir turėjau prisimerkti, nes tas kažkas atsigulė šalimais ir saulė tvieskė man tiesiai į veidą. Nuleidau akis žemyn ir išvydau Dovilę:

- Ko tokia tyli? Tu jau keletą valandų nieko nesakai.

- Nieko man nėra.

- Gerda, aš tavo draugė nuo senų senovės. Gal pagaliau pasakysi kas yra? Aš juk žinau, kad kažkas nutiko.

- Dovi, aš be nuotaikos...

- Na ką gi.. Kai norėsi pakalbėti susirask mane. – atsiduso ir atsigulė ant nugaros degindama pilvą. Atsigrįžusi pamačiau kaip Simas atsigula ant Mildos ir apkabina ją. Greit nusisukau.. Koks jis šlykštynė! Kaip jis galėjo! O Dieve! Negi jam nieko.. Ach.. Akys pritvinko ašarų. Nekenčiau to. Nekenčiau ašarų, dėl šito lepšio. Nusibraukiau jas, pakilau ir susidėjusi daiktus tariau Dovilei:

- Einu namo.

- Taip anksti?

- Man šiek tiek šaltoka ir išalkau.

- Gerai.. Netrukus ir aš grįšiu.

- Sutarta. – nusisukau ir nuėjau. Akies krašteliu pastebėjau, kad Simas laiko Mildą per liemenį ir stebi mane. Jis mano, kad pavydėsiu? Na jau ne... Akyse susiliejo ir šniurkštelėjusi pakilau į kopas. Kieme Simo mama dėliojo lėkštes, o Kosto, Audriaus ir Dovilės nešiojo puodus su maistu. Prie grilio stovėjo Pijaus mama ir mano tėtis. Jie kažką diskutavo apie savo darbo reikalus, sunku kai tavo tėtis turi bendrą verslą su savo seserim. Tetai užsivertus alaus skardinę tėtis nusijuokė, apvertęs kepsnį atėmė iš jos ir pats gurkštelėjo. Įbėgau į namą ir užsukau į virtuvę atsigerti. Mama kepė bulves keptuvėje, bet pamačius mane atsisuko, tad greit atidariau šaldytuvą, kad ji nepamatytų mano raudonų akių.

- Gerda, jau grįžai?

- Taip, mama. Sušalau truputį. – apsimečiau kažko ieškanti šaldytuve vildamasi, kad ji greitai užsisuks.

- Tuomet eik apsirengti, o aš baigsiu kepti.

- Aha. – žvilgtelėjau ir įsitikinusi, kad nežiūri uždariau šaldytuvą. Čiupusi sulčių pakelį nubėgau į viršų, savo kambarin. Atplėšusi spintos duris išsitraukiau šortus ir megztuką ilgom rankovėm. Apsirengusi atsistojau prieš veidrodį ir pradėjau šukuoti plaukus. Nežinia kiek laiko taip stovėjau, bet išgirdusi beldimą į duris šoktelėjau. Gal užsnūdau bešukuodama?

- Užeikit. – velniava... Net nepaklausiau kas ten, o jei čia... Dovilė.

- Sveika. Tenorėjau įsitikinti ar tau viskas gerai.

- Taip, man viskas kuo puikiausiai. – tariau ir toliau šukavau plaukus. Dovilė užėjo ir uždarė duris. Kai atsisėdo nustojau šukuotis ir žiūrėjau į jos atspindį veidrodyje. Prisiminiau kokios artimos buvome vaikystėje. Kas nutiko, kad taip atitolome? Kažkodėl mintyse blykstelėjo Simo veidas. Pravirkau. Atsisukusi į Dovilę apkabinau ją ir pradėjau kukčioti.

- Ššš. – ramino ji mane.

- K..k..kaip.. jis g..g..gal..ėjo.. – trūkčiojamu balsu, sušlapindama jos petį viską papasakojau. Ir klausinėjau kodėl man taip turėjo nutikti. Dovilė sėdėjo ramiai ir išklausiusi mane tarė:

- Dabar turi nusiraminti ir paklausyti manęs. Jam patinki tik tu. Aš matau iš jo akių. Tu net neįsivaizduoji kaip matosi. Matosi kaip jūs abu vienas kitam patinkate.

- Ką tu čia šneki? Tai kodėl Milda su juo kabinėjasi, vaikšto kartu, juokiasi? – man plykstelėjo pyktis. Dabar supratau kodėl nebesutariu su Dovile. Mūsų požiūriai skiriasi.

- Gerda, būk gera nusiramink...

- Ne. Prašau, Dovile, išeik.

- Gerda..

- Išeik. – griežtai tarusi čiupau šukas ir nusisukau. Išgirdau tyliai atidarant duris ir po to jos trinktelėjo. Pradėjo riedėti ašaros, bet nekreipdama šukavau plaukus. Tai nebepadėjo nusiraminti, tad trenkiau šukas toliau nuo savęs ir kritau į lovą. Galvojau apie Simą ir tai kas vyksta tarp mūsų.

Simas

Viltės mažos kojytės taškė man vandenį į veidą visu smarkumu. Mokyti ją plaukioti tikrai smagu. Ji tokia miela. Mažoji pusseserė Viltė. Visada norėjau sesutės, bet kai turiu Viltę man gerai. Kaip keturių metukų mergytei ji labai miela, be galo graži ir neįprastai stipri. Pakėliau akis ieškodamas Gerdos. Tik susitikus mūsų akims paraudau. Ji užsisuko ir nebežiūrėjo mano pusėn. Jai panėrus paleidau Viltę ir pasakiau, kad pabandytų plaukti pati.

- Siiimai.. Aš bijau, todėl laikyk mane! – ši maža būtybė dar mėgo ir įsakinėti. Pažiūrėjau į ją, o šiai besišypsant išryškėjo duobutės šonuose. Buvo labai miela ją stebėti. Nusijuokiau. Vėl susiieškojau Gerdą. Jos nebuvo. Toje vietoje kur turėjo išnerti ritosi banga. Audrius pribėgo prie tos vietos ir ištraukė ją iš vandens, paėmęs Gerdą ant rankų palaukė kol bangą nuplauks. Tada pradėjo ją nešti. Plykstelėjo pyktis. Ji ką pati nepaeis? Pasukau link jų. Staiga išgirdau kaip Gerda sušuko ir supratau, kad tai dėl dar vienos bangos. Kai Audrius ją paleido sausumoje įtampą atslūgo. Prie manęs pribėgo Milda ir Dovilė.

- Aš bučiau ilgiau nekvėpavusi, jei ne tavo spyris po vandeniu. – juokėsi Milda.

- Atleisk! Aš nepamačiau... – paklausiau kas nutiko ir paaiškėjo, kad Gerdai pradėjus skęsti Dovilė norėjo bėgti padėti, bet po vandeniu atsispirdama spyrė Mildai į kaktą. Pradėjau juoktis ir aš:

- Gerai, kad nestipriai, o tai dar reiktų gelbėti ir tave.

- Juk šalia Kostas.. Jis neleistų man nuskęsti.

- Simai, jai patinka Kostas.

- Nesistebiu. Tu jam irgi patinki, - tariau. Milda išsprogdino akis taip lyg jam kas būtų spyręs į užpakalį. Pradėjau juoktis, o kartu su manimi ir Dovilė. Po kiek laiko Milda irgi. Žvilgtelėjau į Gerdą. Kelias sekundes mūsų žvilgsniai buvo susirėmę. Atrodė, kad ji mane kaltina kažkuo, bet staiga nusisukusi kažką pasakė mamai. Visi pritardami sušuko ir paaiškėjo, kad žaisime tinklinį. Norėjau būti su ja komandoje, bet pasiskirstėme ir ji papuolė į priešininkų komandą. Ką gi tai tik žaidimas. Pasiekus rezultatą15:15 buvome išvargę, todėl kamuoliui blogai atsimušus ir nuskriejus į šoną griuvome ant smėlio. Gerdai atsistojus atnešti kamuolį, vos susilaikiau nenuėjęs iš paskos. Ką kiti pagalvotų? Jai atsisukus į mane mirktelėjau. Pats nežinau kodėl.. idiotas. Eilinį kartą apsikvailini. Numetusi kamuolį mūsų pusėn nubėgo vandenin. Pašokau, nes nesiruošiau žiūrėti kaip ji gali vėl skęsti. Pakvietęs kitus nubėgome paskui ją. Ji mėtė vandenį visiems virš galvų, saulei juos apšvietus jie sublizgėdavo ir po akimirkos prapuldavo į beribį vandenį. Gerda atrodė pasakiškai. Pamačiau kaip Audrius bėga link jos ir blykstelėjo pyktis. Ko jam vėl? Kai pradėjo lenktis prie jos maniau sprogsiu. Jau ruošiausi prieiti prie jo ir trenkti už tai, kad tiesia rankas į ją. Kai ji įsikibo į jį sustojau. Apėmė neviltis. Staiga mane nubloškė banga ir pajutau vandenį sau virš galvos. Išnėriau ir sumirksėjau. Audrius laikė Gerdą virš bangos. Supratęs, kad norėjo ją apsaugoti susinervinau. Kodėl aš nepastebėjau bangos ir nepakėliau jos pirmas? Nuo kranto girdėjosi tėvų šūksniai:

- Mes jau išeiname... Ateikite po to vakarienės! – rėkė mums. Kai dingo už kopų Gerda išėjo iš vandens. Mane kažkas stuktelėjo ir vos nenugriuvau Dovilei bėgant į krantą. Atsisukau į Mildą:

- Gal eime ir mes? Apdžiūti.

- Puiku, - tarė ir nubėgo pirma manęs. Išbėgusi į krantą pliaukštelėjo man per ranką:

- Nepagausi manęs. Aš greitesnė už tave 10 kartų, - išsižiojau. Ji juokauja? Nubėgusi vos kelis metrus ji sukupo, todėl nespėjęs sureaguoti užkliuvau ir griuvau ant jos.

- Atleisk, Milda. Aš netyčia. Tu taip greit griuvai...

- Oi... Mano koja, - ji susiraukė iš skausmo ir prisidengė kulkšnį.

- Parodyk. Gal išsisukai koja bėgdama?

- Aha. Taip ir buvo. Va šitas kvailas akmenukas kaltas. Parodė į šalai gulėjusį akmenį.

- Kodėl taip sakai?

- Žinojau, kad užlipusi ant jo įsipjausiu koją. Žiūrėk kokia jo briauna aštri. Pasukau koja norėdama išvengti jo kai koja kryptelėjo ir suklupau. Tada dar tu tėškeis ant manęs...

- Aš jau atsiprašiau..

- Žinau. Baik atsiprašinėt.

- Nagi. Leisk pakelsiu, - paslaugiai taręs paėmiau už rankos. Ši aiktelėjo ir susvyravo. Nenorėjau, kad nugriūtų ir susižeistų, tad čiupau už liemens ir prilaikiau.

- Eime namo. Parodysi kulkšnį tėvui.

- O ne. Dabar negalėsiu maudytis. Jis man ją apibintuos kaip reikalas.

- Tavo tėtis gydytojas?

- Taip, - sumurmėjo Milda. - Žinai. Kostas mane pakvietė į pasimatymą. Kaip dabar eisiu su tokia koja?

- O.. – nustebau. Kažkas panašaus vyko ir man su Gerda. Pakėliau akis norėdamas susirasti ją. Pastebėjau, kad ji kyla kopomis link namų. Aiktelėjau kai ji atsisuko ir jos akys buvo pilnos ašarų. Kas ją taip įskaudino? Norėjau paleisti Mildą ir bėgti pas Gerdą, bet, deja, negalėjau. Apsigalvojau ir nuvedžiau merginą ant rankšluosčių pas Dovilę. Pribėgo Kostas, Pijus ir Viltė. Šiems pradėjus kalbinti Mildą pradėjau rengtis, Dovilė taip pat. Čiupau rankšluostį ir nubėgau kopomis link namų.

- Simai! Stok, palauk manęs, - sustojau ir palaukiau jos. Po kelių akimirkų ji atsirado šalia. – tu pas Gerdą dabar geriau neeik.

- Kodėl?

- Aš ją pažįstu jau senai. Tau geriau palaukt. Aš su ja pakalbėsiu ir sužinosiu ką jis galvoja.

- Dar ko. Aš pats galiu, - pyktelėjau.

- Ne. Sėsk ant suoliuko, va čia, ir lauk kol grįšiu. – taip tarusi ji nubėgo. Pasimetęs atsisėdau ir laukiau. Galvojau apie Gerdą ir tai kas vyksta tarp mūsų.

Svečias

Daaaaar, aš tavo fanatikė. ;D*

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Kv. 05 27, 2010 3:25 pm

Daar....Aš pasinešiau ant tavo kūrinio ;DDD*

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Kv. 05 27, 2010 4:35 pm

dar dar dar!!! ;]]]]]*

Svečias

Veliau bus ;DD
Dbr eilėraštukas naktį parašytas:

Laikas slenka taip lėtai...
Ir tu mąstai "Juk visa tai, nebus amžinai".
Už lango girdėsis jūros bangų muša,
O galvoje kirbės minčių kruša.

Apie viską galvosi vienu metu,
Kol nustos mintys lėkti begaliniu ratu.
Meilė, skausmas, mirtis.
Blūdiji tu naktimis.

Štai ir žvakė jau užgeso,
O aplink - tylu tylu.
Bet galvoj minčių paradas,
Nors užmušk, tau neramu.

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Sk. 05 30, 2010 6:28 pm

Man patiko...labai gražiai išreikštos mintys...
Matau tau naktį gražiai kūriasi..žinok man irgi...kai atsigulu tai taip gražiai susirimuoja,bet keltis ir rašyti tingisi...:DD

Svečias

Man kai nesimiega naktį atsisėdu ir rašau, bet būna taaaip tingisi tai į tel įsirašau žodžius ir vsio :DD

Svečias

Aaa, aš kūrinius į telefoną rašau. Telefonas perpildytas ;DD

Svečias

;DD
Tai perrašyk į pc ir ištrink ;DD
Galėsi iš naujo pildyt. (nod)

Svečias

Dažniausiai, kai jo pradeda pabost ištrinu ;DD

Svečias

Pavydas 2 (nesusipratimas)

Gerda

Išgirdau mamą šaukiant vakarienės. Atsistojau ir pasižiūrėjau į veidrodį. Pasibaisėjusi nusisukau, esu visa paraudusi nuo ašarų. Tyliai atidariau duris ir apsižvalgiau ar niekas neeina koridoriumi. Nieko įtartino nepastebėjusi nubėgau į vonią, ten nusiprausiau šaltu vandeniu ir apsiraminau. Kodėl būtent dabar? Kodėl būtent Simą? Nekenčiu to ką jaučiu jam. Juk jis.. NE! Jaučiau, kad tuoj pravirksiu, todėl šniurkštelėjau ir nusivaliau akis, kol ašaros dar nepradėjo ristis. Jis nevertas mano ašarų. Jis nevertas mano ašarų. Jis nevertas mano ašarų. Pajutau kaip pradedu verkti. Staiga pašokau ir išsprogdinusi akis stebėjau kaip durų rankena lėtai linksta žemyn. Ot kvaiša, pamiršau užsirakinti! Kai nesitikėjau rankena atšoko ir niekas neįėjo. Dar kartą greitai perbraukiau ranka akis ir išėjau iš vonios. Koridoriuje nieko nebuvo, todėl su palengvėjimu atsidusau, bet vis dar išsigandusi pradėjau lipti laiptais. Nusileidusi mačiau kaip Kostas padeda Mildai peržengti slenkstį. Gyvatė ta Milda. Neužtenka jai vieno, reikia dviejų. Ji pakėlė akis į mane ir šyptelėjo. Norėjau ją užpulti, bet susilaikiau. Kas jos kojai?

- Tėtiii, – šūktelėjo ji. – Man reikia pagalbos.

- Kas tavo kojai? – Paklausiau su nuostaba.

- Žaidžiau su Simu gaudynių ir bėgant koja išsisukau. Kulkšnį skauda, – atsakė ši. Jos tėvui atsiradus man už nugaros ji gailiai šypsojosi ir ištiesė rankas į jį. Jis pritūpė ir pasisodinęs ją ant kelių pradėjo apžiūrinėti.

- Prie ko čia Simas? – Paklausiau.

- Jis mane pakėlė ir nuvedė ant rankšluosčių.

- Šaunuolis tas Simas. – Įsiterpė Mildos tėvas. Mano galvoje dingtelėjo mintis. Susigėdusi, atbula žengiau atgal ir vos nenukritau užkliuvusi už kilimėlio prie slenksčio. Suklupusi aiktelėjau ir Milda su savo tėvu vienu metu perspėjo:

- Atsargiai! – mergina žiūrėjo į mane paklaikusiom akim, – prašau būk atsargi, nes subintuota koja nėra malonus dalykas.

Supratau, kad ji bando mane prajuokint. Susijuokiau ir linktelėjau jai. Jai nusijuokus skardžiu juoku apsisukau ir nubėgau laukan. Norėjau pakalbėt su Simu. Prie stalo jo nebuvo. Gal jis už namo, ant sūpuoklių? Pasukau ton pusėn. Pastebėjusį jį su Dovilę stovint ir kalbant. Pakeičiau bėgimą į žingsniavimą. Vis lėčiau ir lėčiau ėjau link jų. Simas stovėjo atsisukęs į mano pusę ir pastebėjęs nustojo kalbėt. Tuomet atsisuko Dovilė ir aš visiškai sustojau. Jie stebėjo mane, o aš juos. Norėjau pakalbėti be pašalinių, o čia pasirodo Dovilė yra. Reikėjo kažkaip išsisukti.

- Am.. Jau kviečia valgyti. Ateikit. – sumaliau kažką panašaus ir apsisukusi nubėgau atgal. Po vakarienės nuėjau ten kur prieš tai radau Simą su mano „geriausia“ drauge kalbant. Atsisėdau ir pradėjau suptis. Visai neaukštai, kad jei ką galėčiau sustoti. Pakėliau galvą į dangų. Eglių viršūnių lingavimas toks raminantis. Pastebėjau didelius lietaus debesis. Hm.. Vadinasi visi subėgs į namo vidų ir žais „Alias“. Visada taip darydavom kai lyja. Pajutau kažkieno žingsnius ir pasižiūrėjau. Dovilė.

- Ko tau? – paklausiau.

- Gerda, - atsiduso ši, - kodėl mes susvetimėjome?

- Nežinau, - suglumusi atsakiau.

- Gal pagaliau išsiaiškinkime?

- Galim, - vis dar nelabai suprasdama ko ji nori paklausiau, - Dovile, kaip manai ar dėl mūsų atšalusios draugystės, nepasitikėjimo gali būti kalti tėvai?

- Aš irgi apie tai galvojau. Iš dalies jie yra kalti, bet juk ir mes pačios nesistengėme.

- O kaip mes būtume pakeitusios tavo tėvų skyrybas? Juk tu, tiksliau, mes abi bandėme kažką padaryti ir matai kas nutiko.

- Taaaip, - Dovilė nunarino galvą. Man pagailo jos, todėl atsistojau ir apkabinau ją kaip savo kambaryje.

- Tu mano geriausia draugė. Man buvo labai skaudu matyti tave liūdna dėl tėvų. Kiek tik bandžiau tau padėti, išblaškyti tave. Tau viskas buvo nesvarbu...

- Gerda, aš žinau. Ir dėl to labai apgailestauju.

Tolyje pasigirdo griaustinis. Manau abi pajutome harmoniją. Dabar vėl papildysime vienas kitą, vėl būsim kartu. Tik šis tas bus pasikeitę. Pagaliau mes suprasime vienas kitą. Ji atsitraukė ir kaltai tarė:

- Simas nori pasikalbėti su tavim. Būk supratingesnė ir išklausyk jį.

- Aš taip pat noriu su juo pakalbėti. Išklausysiu jį, o jis turės išklausyt mane.

Šypsojomės viena kitai.

- Tu net nenumanai kaip man smagu matyti tave besijuokiančią ir laimingą dėl vaikino, - sukikeno Dovilė. Kumštelėjau jai ir ji nubėgo į namo kiemą. Iš kampo išlindo Simo šešėlis. Klestelėjau ant sūpuoklių ir žiopsojau sau po kojomis. Jam priartėjus prisiverčiau pasižiūrėti jam į akis.

- Gerda...

- Simai... – pasakėme tai vienu metu. Pasijaučiau kaip filme. Dabar beliko pulti vienas kitam į glėbį ir pasibučiuoti. Nuo tokių minčių paraudau.

- Gerda, aš atsiprašau, jeigu padariau ką kas tave įžeidė ar įskaudino.

- Simai..

- Ne, Gerda, paklausyk. Gal visa tai skamba banaliai, bet aš tikrai nenorėjau, kad jaustumeis blogai.

- Simai, nustok taukšti, - užčiaupiau jį. - Dabar mano eilė kalbėti. Giliai įkvėpiau ir pradėjau berti žodžius. – Aš dažnai suklystu. Visada išsigalvoju kas yra blogiausia ir sugriaunu tai kas buvo gražu...

Pasipylė liūtis. Bet nekreipiau dėmesio ir toliau kalbėjau.

- ... aš pavydėjau, kai pamačiau kaip gerai sutari su Milda. Tu ją laikei apkabinęs, o tai man labai nepatiko...

- Gerda...

- Tai kas buvo tą dieną parke..

- Gerda...

- Ką? – susinervinusi paklausiau.

- Dabar tu patylėk.

- Aš dar nebaigiau.

- Nustok taukšti, - pakartojęs mano žodžius nusišypsojo ta nuoširdžia šypsena dėl kurios lydžiausi. Užsičiaupiau. – mes pažįstami nuo vaikystės. Kai atvykome čia pamačiau kokie mes visi skirtingi, bet artimi. Pradėjome bendrauti lyg niekada vienas kito nepažinotume, buvome atsargūs, o tada aš pamačiau tave. Linksma, nevaržoma ir nuostabiai graži. Aš myliu tave.

Žioptelėjau bandydama įkvėpti.

- Tu ką tik pasakei mano žodžius.

Jis nieko nebesakė tik priėjo ir griebė mane už pečių prisitraukė prie savęs. Šį kart bučiavo stipriai, aistringai, kad man net kojas pakirto. Pylė stipri liūtis, viršum mūsų sužaibavo ir aš krūptelėjau, bet ne iš baimės. Apkabinau Simo kaklą ir atsakiau tuo pačiu. Į šitą bučinį įdėjau visa save: savo mintis, savo troškimus, savo svajones, savo ramybę, savo aistrą – savo sielą. Lietus pasipylė dar stipriau ir mes abu visai šlapi stovėjome po medžiais, nuo kurių krito lašai, nes lapai nebespėjo jų sugerti. Truputi atsitraukusi sušnibždėjau:

- Ir aš tave myliu.

- Tylėk ir bučiuok...

Nieko neatsakiau. Norėjau, kad lietus nesustotų, norėjau, kad Simo lūpos nebeatsitrauktų.

Simas

Sėdėjau ir laukiau Dovilės. Galvoje sukosi įvairios mintys. Kelios iš jų ką jaučiu Gerdai. Atsitokėjau kai pro mane praėjo Dovilė su Kostu ir prabėgo Viltė su Pijumi. Atsistojau po medžiu ir skaičiavau kiek kankorėžių kabo ant eglės. Išgirdęs žingsnius atsisukau. Grįžo Dovilė.

- Simai atleisk. Ji nesiklauso.

Atsisėdau ant suoliuko ir rankas susikišau į kišenes. Nežinojau kur jas dėti. Dovilė atsisėdo šalia ir papasakojo kas vyko. Neiškentęs įtampos pašokau:

- Tai dabar aš nueisiu pakalbėt.

- Niekur tu neeisi,- atkirto ši atsistodama.

- Keik tu man aiškint gali?

- Aiškinsiu, nes vienintelė mąstau blaiviai.

- Aš nesu girtas.

Kol Dovilė kažką burbėjo pastebėjau Gerdą lėtai einančią link mūsų. Sustingau ir plepė pastebėjusi atsisuko.

- Am.. Jau kviečia valgyti. Ateikit. – pakvietė mergina.

Po vakarienės nusekiau paskui Gerdą. Ji lėtai, visai neskubėdama suposi sūpuoklėse. Pribėgo Dovilė:

- Na kaip? Nekalbėjai.

- Juk neleidai.

- Gerai, kad klausaisi.

- Gal tu su ja išsiaiškink, o tada aš? – paklausiau. Ji lėtai pasuko galvą mano pusėn. Atsisukau į ją. Ilgai spitrijomės vienas į kitą. Ji klausiamai aš įžūliai. Staiga ji nusisuko ir nuėjo. Stebėjau kaip vyko pokalbis. Kažkur sugriaudėjo. Tada pamačiau kaip Dovilė apsisuko ir eina atgal. Jai mirktelėjus supratau, kad galiu eiti ir pajudėjau. Priėjęs žiūrėjau kaip ji nunarinusi galvą sėdi. Pagaliau pakėlė akis. Nustebau pamatęs jos akyse neviltį. Neišlaikęs pradėjau:

- Gerda...

- Simai... – pasakėme tai vienu metu. Viskas atrodė netikra, kaip filme. Man tas nepatiko, todėl pradėjau iš naujo:

- Gerda, aš atsiprašau, jeigu padariau ką, kas tave įžeidė ar įskaudino.

- Simai..

- Ne, Gerda, paklausyk. Gal visa tai skamba banaliai, bet aš tikrai nenorėjau, kad jaustumeis blogai, - bandžiau teisintis. Aš beprotiškai norėjau jai pasakyti ką jaučiu.

- Simai, nustok taukšti, - užčiaupė ji mane. - Dabar mano eilė kalbėti. Aš dažnai suklystu. Visada išsigalvoju kas yra blogiausia ir sugriaunu tai kas buvo gražu...

Pasipylė liūtis. Mano kantrybė seko ir tuoj ją užčiaupsiu bučiniu.. Ne. Susiimk. Turi pasakyti ką galvoji tada.

- ... aš pavydėjau, kai pamačiau kaip gerai sutari su Milda. Tu ją laikei apkabinęs, o tai man labai nepatiko... – sutrikau. Ji pavydėjo? Tai aš pavydėjau, pykau, niršau. Norėjau visus užmušti.

- Gerda..

- Tai kas buvo tą dieną parke..

- Gerda... – bandžiau ją užčiaupti

- Ką? – išgirdau kaip ji susierzino. Ką gi. Teks veikti greitai, todėl perspėjau ją:

- Dabar tu patylėk.

- Aš dar nebaigiau.

- Nustok taukšti, - pasakiau ir pradėjau savo tiradą. – mes pažįstami nuo vaikystės. Kai atvykome čia pamačiau kokie mes visi skirtingi, bet artimi. – nežinojau ką dar sakyti. Palingavęs galvą tęsiau. - Pradėjome bendrauti lyg niekada vienas kito nepažinotume, buvome atsargūs, o tada aš pamačiau tave. – užsikirtau. Po akimirkos prasižiojau kalbėti. - Linksma, nevaržoma ir nuostabiai graži. – giliai įkvėpiau. - Aš myliu tave.

Ji žioptelėjo ir kažką pasakė, bet aš jau neklausiau ir žengiau prie jos parodyti ką turiu omeny. Griebiau už pečių gal kiek per grubiai, bet norėjau įtikinti save, kad ji mano. Priglaudžiau prie savęs ir pradėjau bučiuoti. Į bučinį įdėjau savo jausmus jai. Tikėjausi, kad ji supras. Ji suklupo, bet aš laikiau ją stipriai. Pylė stipri liūtis, viršum mūsų sužaibavo ir ji krūptelėjo. Daugiau jos spausti negalėjau, nes taip sukelčiau skausmą. Tada ji apkabino mane ir taip pat atsakė bučiuodama. Dabar man vos kojas nepatirto. Jos lūpos buvo švelnios, saldžios. Norėjau ją bučiuoti visą likusį gyvenimą. Lietus pasipylė dar stipriau ir mes abu ir taip šlapi sušlapome dar labiau. Dabar vanduo ritosi jos veidu, lūpos sušlapo ir pajutau, kad noriu jos. Noriu, kad ji irgi mylėtų mane. Tada ji atsitraukė. Pajutau kažkokį dzingtelėjimą krūtinėje. Skausmas. Ji nenori manęs.

- Aš irgi tave myliu. – po šių jos žodžių pasijutau tuščias. Visą mano siela, gyvenimas atiteko jai. Visa tai galėjo padaryti tik tie keturi žodžiai.

- Tylėk ir bučiuok.. – pripuoliau prie jos lūpų kaip prie duonos išbadėjęs benamis. Lietus pylė taip stipriai. Norėjau, kad ši akimirka nesibaigtų, nors tai skamba ir banaliai.

Labai daug savęs įdėjau. Prašau būkite gailestingi.

Svečias

Labai dau šypsojaus skaitydama.
Tai taip miela!!
Noriu tęsinio.^^

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Tr. 06 02, 2010 7:27 am

patinka patinka ;]

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Tr. 06 02, 2010 8:52 pm

Inga,atspausdink viską ką čia parašai ir nešk lietuvių mokytojai..tegul ji nuneša kur nors ,kad tavo kūrinį pamatytų daugiau žmonių..rimtai..rašai kaip rašytoja..tas dalis norisi skaityt ir skaityt..begalo laukiu tęsinių ^^

Svečias

Negaliu nešti, nes baigėsi mokslo metai ^_^
Chi chi chi.
Šiaip jei rimtai, tai nenoriu nešt, nes ji labai kritiška, o ir pasakojimas apie meilę.
Jai nepatinka tokie tekstai.. Labai bijau jos kritikos. ;xx
Va 11kl jei pasikeis mokytoja nunešiu ; )) pažadu.

Svečias

Parašiau dar vieną gabaliuką. Imkit ir vertinkit.. Tik įspėju. Čia gali būti šiektiek per daug ištvirkimo xDD

Pasilinksminimai

Gerda

Pajutau kaip veidas kaista, saulė apšviečia veidą ir juodos, tamsios mintys parausta. Atsimerkiu ir iškart prisidengiu akis. Saulė spigina tiesiai į veidą pro atvirą langą. Blankiai, bet prisimenu kaip naktį atsikėliau ir pravėriau jį, nes buvo beprotiškai karšta. Atsikėliau iš lovos ir atidariau drabužių spintą. Mačiau, kad oras bus nuostabus. Po vakarykščio lietaus šiandien visą dieną švies karšta saulė. Nuraudau, nes prisiminiau vakar vakarą, kai siaučiant liūčiai prie sūpuoklių aistringai bučiavausi su Simu. Papurčiau galvą, kad mintys nebeklaidžiotų po tą nuostabų vakarą. Išsitraukiau paprastą, šviesiai mėlynos spalvos suknelę ir apsirengiau. Susišukavusi, nusipraususi nulipau laiptais į apačią. Tikėjausi pamatyti Simą, todėl pamačiusi jį pusryčiaujant su Kostu, Audriumi ir Vilte nusišypsojau.

- O kur kiti? – paklausiau klestelėdama šalia mergytės.

- Pijus dar miega, o Dovilė girdėjau tuoj ateis, - atsako mažoji, o Kostas priduria:

- Milda irgi tuoj apsirengs ir ateis, - nusišypsojau jam ir Kostas paraudo. Įdomu iš kur jis žino ką Milda dabar daro? Pažvelgiau į Simą. Šis kramtė sumuštinį ir stebėjo kas vyksta užu stalo. Įsibėriau sausų pusryčių, įsipyliau pieno. Į virtuvę įbėgo Dovilė ir Milda. Staiga Kostas užsikosėjo, nesuprasdama kodėl dar kartą nužvelgiau įėjusias. Dovilė atrodė kaip visada gražiai, Milda irgi. Susiraukusi stebėjau kas privertė Kostą paspringti. Mano veidas pragiedrėjo ir nusijuokiau. Vakar grįžusi iš lauko su Simu patraukiau persirengti ir sutikusi Mildą su Dovilę pakviečiau pas save į kambarį. Ten kalbėjome apie vaikinus ir kas jiems patinka. Apžiūrėjome savo drabužius. Milda apsirengė taip kaip vakar siūlėme: mini sijonėlis, kuris atidengia gražias kojas, sportiniai marškinėliai, kurie išryškintų apvalėjančias krūtis. Atsisukau į Kostą, tas sėdėjo ir išsižiojęs stebėjo kaip Milda sėdasi už stalo man iš šono. Į virtuvę įėjo mama ir Viliaus tėtis. Jie nužiūrėjo mus ir paklausė:

- O kur kiti?

- Miega, - surikome visi choru.

- Aš nemiegu, - žvalus įlėkė Justas, o jam iš paskos vilkosi apsimiegoję Pijus, Gytis ir Vilius. Nusijuokėme iš jų veidų. Kas baigė valgyti laukė tų, kurie tik pradėjo. Po to visi sotūs nusinešėme lėkštes lauką išsiplauti po žarna. Paeiliui išplovę indus sudėjome ant lauko stalo džiūti. Staiga Dovilė pradėjo krykštauti ir nustebusi atsisukau. Žioptelėjau, nes vandens srovė nusikreipė man į veidą. Gytis kvatojo iš manęs ir kai jau norėjau surikti, kad baigtų nusuko žarną vėl į Dovilę, ši klykdama nubėgo į namą. Kiti vaikinai griebė savo vandens šautuvus, o mes merginos nubėgome į vidų. Įlėkiau į kambarį. Mama pašoko, paklausė kas yra. Papasakojau jai kas nutiko ji ištiesė pakelį. Pažiūrėjau kas tai „BALIONAI 100 vienetų“. Susijuokiau ir spindinčiomis akimis padėkojau mamai. Nubėgusi pas mergaites parodžiau ką turiu. Gudriai nusišypsojome viena kitai ir nulėkėme į vonią. Pripildžiusios balionus susidėjome į pintinę, kad galėtume traukti ir mesti į vaikinus. Rankose laikydamos po ginklą, linksmos nubėgome laiptais. Padėjome pintinę į saugią vietą ir lėtais, tyliais žingsniais artinomės kiemo link. Iššokau pirma ir sustingau. Paskui mane iššoko ir kitos, pamačiusios vaizdą sustingo. Kiemas buvo tuščias. Pasukau už namo. Gal vaikinai prie sūpuoklių? Išlindusi iš kampo surikau ir staigiai mečiau balioną-bombą Simui į galvą. Nubėgusi atgal pas merginas sušukau:

- Jie už namo. Reik pintinę pastatyti į kitą vietą, - Milda, tai išgirdusi, nubėgo ir čiupo pintinę. Dovilė pribėgo jai padėti. Pastačiusios pintine netoli posūkio nubėgo į mūšio lauką. Greit pati čiupau dar vieną balioną ir nubėgau paskui. Vaikinai stovėjo atokiau ir išsprogdinę akis stebėjo mus stovinčias su balionais ir gudriai besišypsančias.

- Na ką mažuliai, - pašaipiai tarė Dovilė. – dabar jūs kentėsit.

- Dovileee.. – suinkštė Milda. – man jie agresyviai atrodo. Aš bijau.

- Nebijok, - padrąsinau ją. – mes juos sumušime. Be to šiandieną karšta, o šitas būdas puikiai tinka ir atsivėsinti ir gerai praleisti laiką.

- M.. – nutęsė ši. Pažvelgiau į Simą, kuris stovėjo iki juosmens šlapias. Įžūliai spoksojau ir laukiau kada jis imsis veiksmų.

- Žinot ką? – paklausė jis draugų, bet nenuleido akių ir taip pat spitrijosi į mane. – manau mes tiesiog privalome jas sušlapinti. Ypač po tokio išsišokimo.

Visi pritariamai sumurmėjo. Stuktelėjau Mildai į šoną, ši Dovilei. Suskaičiavusios iki trijų vienu metu metėme balionus ir pasileidome atgal prie savo talpyklos. Čiupusios po balioną nubėgome atgal. Į mūsų pusę bėgo Simas, Kostas, Gytis ir Justas. Kostas puolė Mildą, Gytis su Justu Dovilę. Simas prabėgo juos ir puolė mane. Išsigandusi puoliau bėgti atgal. Pralėkiau pro kiemą pasukau dviračių tako link, o už jo buvo miškas. Atsisukau ir švystelėjau balioną į Simą, tas tik iškėlė ranką ir mano „bomba“ sušlapino jo rankovę. Velniava. Neturėsiu kuo apsiginti, todėl nubėgau į mišką, Simas man iš paskos. Jau netekusi jėgų sustojau ir atsisukau. Jis artinosi prie manęs su didžiausia šypsena veide.

- Simai.. Prašau tik nebūk labai žiaurus.. aš neturiu ginklo. – gailiai tariau.

- Visai ne. Būsiu toks šiurkštus, kokio dar nematei.

- Simai.. – verkšlenau. Jis numetė vandens šautuvą ant žemės ir apglėbė mane. Iš nustebimo atsilošiau. Jau ruošiausi kristi, bet spėjau įsikibti Simo pečių. Šis tik nusišypsojo ir dabar pakerėta jo grožio parverčiau jį ant žemės. Jam užgulus mane apkabinau kaklą ir prigludau prie lūpų. Jo rankos pradėjo slysti mano šonu ir sustojo ties klubais. Pajutau kaip mano kūną perliejo karštis. Mano rankos slydo jo nugara, nagai įdrėskė. Simas aiktelėjęs atsitraukė.

- Gerda.. – sušnibždėjo man į ausį. Kojomis apsivijau jo juosmenį, rankos vėlė jo plaukus, bučiavau jo kaklą. Jutau kaip jo pulsas pagreitėjo, todėl norėdama paerzinti krimstelėjau kaklo odą. Šiai pašiurpus, nusišypsojau.

- Gerda tu varai mane iš proto, - sumurmėjo. Nusijuokiau ir jau norėjau atsakyti, bet staiga lūpoms atsirado darbo. Buvo labai gera, bet norėjau grįžti, pasismaginti su tais balionais. Bučiuodama Simą pramerkiau vieną akį ir susiradusi vandens šautuvą atsargiai tiesiau ranką. Visai nesitikėdama, kad jis pastebės čiupau šautuvą. Tada viskas vyko labai greitai: Simas čiupo mano ranką pakėlė ją man virš galvos ir prispaudė. Aš aiktelėjau ir išsigandusi stebėjau ką jis darys. Tada viena ranka jis laikė mano abi rankas, o kita ištraukė šautuvą:

- Kad ir kaip gerai bučiuotumeis aš vis tiek tave aplaistysiu, - pasakė. Išpūčiau akis. Ach štai kaip. Staigiu truktelėjimu ištraukiau rankas ir jam nespėjus sureaguoti godžiai įsisiurbiau į lūpas ir aistringai bučiuodama apkabinau jo juosmenį. Jo rankos nusviro, man pasitaikė puiki galimybė, todėl parverčiau Simą taip, kad jis būtų po manimi ir ištraukiau šautuvą iš jo rankų. Jis nustebęs žiūrėjo kaip laikau šautuvą jam nutaikiusi į veidą.

- Ar vis dar manai, kad aplaistysi? – paklausiau.

- Am.. – sumekeno. Pergalingai nusijuokiau, pakštelėjau jo lūpas ir atsistojau. Nugalėtasis pakėlė galvą nuo žemės, bet greit nuleido ją atgal, nes vanduo pasipylė jam tiesiai marmūzėn. Vėl nusijuokiau ir pasileidau bėgti atgal.

Simas

Atsikėlęs nuėjau į vonią, išsiprausiau ir nupėdinau virtuvėn. Ten jau sėdėjo Kostas ir Viltė.

- Labas rytas, - pasisveikino mažylė maišydama košę lėkštėje.

- Labas, - atsakiau.

- O aš sapnavau banginį, kuris...

- Vilte, valgyk košę, - laikydamas jos šaukštą liepė Kostas.

- Kodėl ją maitini? – paklausiau. - Juk ji pati moka.

- Moka, bet jos mama paprašė, nes ši panelė nemėgsta avižinės.

- Aišku, - pratariau tepdamas sumuštinius. Tik atsisėdau šalia Kosto, kai į virtuvę atėjo Audrius. Po kelių minučių įžengė Gerda. Su ta mėlyna suknele ji atrodė kerinčiai, bet to neparožiau, kaip Kostas, kuris paspringo savo arbata pamatęs įėjusią Mildą. Man ji atrodė visai paprastai. Sijonėlis ir maikutė. Stebėjau kaip visi valgo ir galvojau ką šiandien visi veiksime. Visiems pavalgius nuėjome išsiplauti lėkščių po žarna. Kol merginos plovėsi savas išgirdau Gyti sakantį Justas ir Viliui:

- Kai jos padės lėkštes aplaistykim iš tos žarnos.

- Kam? – paklausė Vilius.

- Durnas tu? – paklausė Justas. – Juk jos su pusnuogės. Gal ką nors pamatysim?!

Gūžtelėjau pečiais. Išsiplovęs savo žiūrėjau į Gerdą. Gyčiui pasiuntus vandens srovę jau norėjau eiti ją užstoti, bet sustojau. Jos šlapia suknelė prilipo prie kūno ir išryškino kūno linijas. Ji to nepastebėjo ir nubėgo į vidų. Visi čiupo vandens šautuvus, pasiėmiau ir aš.

- Bėgam už namo, - pakvietė Kostas mane. Nulėkiau paskui jį. Ten stovėjome ir laukėme kada jos pasirodys, o tada galėsime aplaistyti. Meldžiausi, kad Gerda persirengtų, nes nenorėjau, kad kiti ją nužiūrinėtų sušlapusią ir matytų visas grožybes. Pasukau patikrinti kur jos taip ilgai, kai netikėtai gavau kažkuo per galvą ir likau stovėti šlapias. Vaikinai nusijuokė. Pažiūrėjau į juos piktai ir grįžau ton vieton kur stovėjau. Štai pasirodė Dovilė, Milda ir Gerda.

- Na ką mažuliai, - pašaipiai tarė Dovilė. – dabar jūs kentėsit.

- Dovileee.. – suinkštė Milda. – man jie agresyviai atrodo. Aš bijau.

- Nebijok, - padrąsino ją Gerda. – mes juos sumušime. Be to šiandieną karšta, o šitas būdas puikiai tinka ir atsivėsinti ir gerai praleisti laiką.

- M.. – nutęsė ši. Stebėjau Gerdą, o ji mane.

- Žinot ką? – paklausiau draugų ir nenuleidau akių savo merginos. – manau mes tiesiog privalome jas sušlapinti. Ypač po tokio išsišokimo. Sulaukiau pritarimo. Pastebėjau kaip Gerda kumšteli Mildai, o ji Dovilei. Po akimirkos jos sviedė savo balionus. Aš greit pasilenkiau ir išvengiau „bombos“.

- Justai, Gyti jūs puolat Dovilę. Kostai tau Milda, o man kas lieka, - tai taręs pasileidau ton pusėn. Prabėgęs abi merginas pasukau paskui Gerdą. Ši pamačiusi mane nusisuko ir nubėgo link dviračių tako. Jos suknelė plaikstėsi vėjyje. Man apsisuko galva ir pakėliau ranką prie kaktos. PŪKŠT. Mano rankovė sušlapo. Nudžiugau, kad spėjau prisidengt nuo smūgio. Dabar ji neturės kuo apsiginti. Gerda nubėgo link miško. Žinojau, kad tuoj pavargs, todėl bėgau iš paskos. Jai sustojus ir atsisukus šypsojausi. Man tiesa. Ji pavargo.

- Simai.. Prašau tik nebūk labai žiaurus.. aš neturiu ginklo. – gailiai tarė. Jos karamelinės akys buvo pilnos išgąsčio.

- Visai ne. Būsiu toks šiurkštus, kokio dar nematei. – gąsdinau, nes negalėčiau jos nuskriausti.

- Simai.. – verkšleno. Numečiau šautuvą į šoną ir apkabinau ją. Norėjau pabučiuoti kaip vakar vakare, pilant liūčiai. Ji atsilošė, lyg norėdama atsitraukti ir vos nenukrito. Įsikibusi man į pečius išsilaikė. Šyptelėjau, o ji paėmė ir parvertė mane ant savęs. Jau norėjau keltis, kad neprispausčiau, bet ji pradėjo mane bučiuoti. Neatsispyriau ir taip pat ją bučiavau. Rankos nuslydo jos tobulu kūnu kuris buvo tik mano. Ji aiktelėjo ir nagais įdrėskė man nugarą.

- Gerda...

Kai jos kojos apsivijo mano liemenį, mane išpylė karštis, jos rankoms įsivėlus į plaukus, o lūpoms pradėjus bučiuoti kaklą pulsas padažnėjo. Jai krimstelėjus mano kaklą, sudejavau:

- Gerda tu varai mane iš proto. - Ji nusijuokė ir tada pradėjau bučiuoti ją. Pajutau kaip jos ranka tiesiasi prie vandens šautuvo. Leidau jai jį pasiekti, o tada staigiai griebiau jos ranką ir pakėliau virš galvos. Prispaudęs paėmiau kita ranka iš jos šautuvą ir pasišaipiau:

- Kad ir kaip gerai bučiuotumeis aš vis tiek tave aplaistysiu, - ji išpūtė akis, o tada viskas vyko taip greitai. Nespėjau sureaguoti. Gerda pradėjo mane bučiuoti kaip vakar ir mano rankos nusviro, tuomet greitai mane parvertė po savimi ir atėmė ginklą.

- Ar vis dar manai, kad aplaistysi? – paklausė.

- Am.. – sumekenau. Pergalingai nusijuokusi, pakštelėjo mano lūpas ir atsistojo. Pakėliau galvą nuo žemės, bet greitai vėl slėpiau, nes vanduo pasipylė man į veidą. Išgirdau Gerdos juoką, o po to tolstančius žingsnius. Ji nubėgo, o aš likau gulėti šlapias žolėje su karštų bučinių žymėmis ant savo kaklo.

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Sk. 06 06, 2010 12:22 am

viskas normaliai su tuo ištvirkimu ;DD galvojau bus žiauresnis ;DDD
kaip visada tavo kūrinys tikrai įdomus..kai skaičiaus šypsojausi kaip debilė...tai vat žadėjau dėt savąjį,bet persigalvojau perskaičius tavąjį..mano kurinys aplyginus su tavo lygus 0 ..tai vuot..

Svečias

Rawr.. ;DD*
nereaaaaaalu.
Aš ir maniau, dėt savo, bet prieš tavąjį jis atrodys.. kaip nežinau kas.
Neprilystamas ;D*

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Sk. 06 06, 2010 10:16 am

suintriguoji, kad noris skaityt dar ir dar;]

Svečias

Vaida> Nuuu... Įkelk. ;xx
Agne/ Dž > Jopšikmat.... Kas jums daros?? Įkeeeelk. Man nėr ką skaityt. ;x
Erika> parašyyysiu. ;D
Sekantis bus baisus. Su tėvais. ;DD

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Sk. 06 06, 2010 7:36 pm

pipiec kai laukiu.;DD

Svečias

Ryt įkelsiu. ;DD
Liko tik Simo žodžius parašyt xD

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Sk. 06 06, 2010 9:07 pm

šįvakarą neįmanoma?

» Ingos kuryba
» Rusnės kuryba
» Emily* Kuryba
» Tomy kūryba~*
» Agniaūūūūs (Aro) kurybą. ;))