Agniaūūūūs (Aro) kurybą. ;))

Heloūū, mesiu čia visas tas nesąmones. ;D

Nū štai maždaug naujas kūrinys.
Gaila šian minčių nebuvo tai mažai labai parašiau, jei norėsit bus ir daugiau ir su intrigom o ne šitas ;DDDD Pė.eS. nelaiminga meilė. achh. xD



MIRTIS ANT RANKŲ. (Di nepyk ;D)


-Jie gyveno ilgai ir laimingai,- užvertusi paskutinį pasakų knygos lapą. Pažiūrėjau kaip saldžiai užmigo sesutė. Šyptelėjau. Ji tokia nuostabi. Su šypsena veide nuėjau link savo kambario...
Pasakos? Ir jos visos baigiasi laimingai. Pagalvoju, buvau lyg pasakoj, gyvenau joje. Bet pasaka iširo. Pasaka nesibaigė laimingai. Pasaka išnyko. Viskas apsivertė. Laiminga meilė tapo nelaiminga. Širdis sudužo į šimtą šukių kurių niekas nebesugebės sudėti. Skausmas. Alinantis skausmas. Džiaugsmas. Neapsakomas džiaugsmas. Ir žinot? Jo nebebus.

Mokykla. puse aštuonių. Galvoje jis. Žinojau kad susitiksiu. Tiesiog žinojau.

-Iev? Ieva? Čia tu? Klausyyk atsisuk, man reikia su tavim pasikalbėt.- nenorom atsisukau.
-Apie ką?-šyptelėjau.-apie tai kad tave mačiau su ja? O gal dar sakysi, jog ten ne tu? Sakysi kad Heroinas ir extazi ne tavo kur radau kišenėj? Na taip juk tu Dievo sūnus. Tu nekaltasis.- rėkiau. Taip smarkiai jog prikimau.
-Ššš, klausyk.- tildė.
- ko ? Tavęs?- išriedėjo maža ašara.
-Neklausai? Tai bent pajusk.- taręs jis priglaudė mane prie savęs ir pabučiavo. Susigaudžius atstūmiau ir nusivaliau lūpas.
-Nekenčiu. Tiesiog nekenčiu,- susiėmusi už galvos nubėgau. Jis bėgo paskui.
-Bučinių? ar manęs?- sustabdęs mane paklausė.
-visko, tiesiog visko.-atsisėdau.
-prašau, išklausyk.-tik palinksėjau ir apsikabinau kelius...

O čia bus tęsinys?Jei jo tai laukiu..Labai fainai :}

Vaidūt, man tai lieva. ;DD tęsiu, gall. ;D
Ugnyt, nelabau. ;D nes ten vieno pasakojimo pavadinimas jos toks. ;D

Vo sena rašliava čia tas Paleisk bet mokėk susigrąžinti, yra 7 ar 8 dalys, sakiau gal kursiu toliau jei patiks. ;DD
Vat:


-Myliu tave,- alsuojant man į veidą tarė vaikinas. Mano

vaikinas.


-Banalu,- greita nusukau veidą.- Abu žinom, kad mylim vienas

kitą. Ir ką? Sugebėk tai išreikšti kuom nors kitu, o ne žodžiais.-

sušnibždėjau.


-Kodėl kai norim pasimylėti tau kas nors vis sutrukdo.-

nusivylė jis.


-Kas nors? Tu save vadini kuom nors? Blem pats kaltas.

Nejauti to?


-O tu vis priekaištauji ir priekaištauji. Atsibodo jau. Kaip

kokia bobutė.- susiraukė Remis.


-O tu nori tik to? Tiks sekso?- kamantinėjau.


-Nėjau sunku suprast, kad man reikia tavęs visos. Nuo kojų

pirštų iki plaukų galiukų. Visos, visos, visos. Taip, nes myliu tave. Myliu

visa širdimi. Man nereikia tik sekso. Man reiki tavęs.


-Sakai? Tai kodėl beveik visą laik to reikalauji? Klausyk,

man šiandien ne kokia nuotaika. Susimatysim rytoj.- užsidėjus palaidinukę,

pabučiavau ir išbėgau.




Vos išėjus gavau žinutę :




*Ir taip likau ant ledo, tiesa? *


*Nebenusišnekėk... *


*O tu dar sakai, kad nusišneku. O argi ne taip? Tai, kad

sakau žodžiu myliu tave, vadinas banalu? Nejau negaliu išsireikšti žodžiais? *


*Iš dalies tu esi teisus. Bet žiūrint iš kitos pusės tavo

žodžiai netikri. Žinau, kad ne pirmai tai sakei ir rodos tau visa tai puikiai

sekas. Aktorius geras būtum. Mažuti, jei ne tavo žodžiai gal ir būtum mane

gavęs visa. Bet gerai, kad laiku susipratau, tiesa? *


*Tu nusišneki. *


*Kartais ir nusišneku, bet šiuo metu nei velnio. *


*Ai žodžiu, pašnekėsim ryt.. *


*O tu manai, kad ryt su tavim vis dar sugebėsiu šnekėt? Bet

kuris kitas tavo vietoj mylintis vaikinas būtų paaiškinęs ir išsiaiškinęs

dabar. Bet kaip matau, tu ne iš tų. : ) *


*Tu ką gal mane su kita matei? : D *


*Iš tiesų nejuokinga. Ir mačiau. Gal baigiam? *


*Kur ir kada? *


*Vakar vakare apie dešimtą. Ir gali nemeluot, kad buvai ne

tu. : ) *


*Na ir? Taip, buvau aš. Bet man tai pabodo. Suprask ir mane,

gerai? Kai metus išdraugauji su mergina ir kai ji tau neduoda.. Yra sunku. *


*Tai vadinas tiesa. Kvaila buvau, kad susipažinau su tavim.

Ir tiesa, kad tau reikia tik to... Viso mažuti. Viso, visiems laikams. ;* *


*Tu taip manai? : D *


*Mynk toli tu... *




Staiga sutemo. Nepastebėjau. Na taip kaip ir visos

įskaudintos merginos kažkur kur nėra namų tik viena aš atsisėdusi verkiau.

Jaučiausi tikrai įskaudinta. Bet kartu ir džiaugiausi nepadarius šiandien

didžiausios savo gyvenimo klaidos. Bet ką aš čia darau? Kam aš lieju savo

karčias ašaras, dėl kažko kas yra gyvenimo klaida ir praeitis. Na sunku bus

pamiršti. Bet aš ne iš tų. Ne iš tų kurios verkia, tiesa? Nebūsiu niekada.

Tiesiog nenoriu. O man reikia paskambint. Labai, labai.




*-Sveikas, Tomai.*


*-Verki?*


*Verkiau..*


*-Ką? Kas? Kodėl?*


*-Reikia susitikt..*


*-Už penkiolikos minučių pelėdoj?*


*-Oki. *


Už penkiolikos minučių jau kavinėje:




-Sveika,- apsikabinom.


-Sveikas.


-Na tai kas buvo? Kas nutiko?-Klausinėjo. Iš tiesų taip gera

kai turi nuostabių draugų..


-Susipykau, išsiskyriau su Remiu,- per skruostą nuriedėjo

viena sūri ašara. Greita nusišluosčiau ir tariau mintyse „Juk aš stipri. Juk aš

kitokia. Privalau būti ne tokia kaip visos“.


-Kodėl? Jis tave įskaudino? Kažką padarė? Aš jį užmušiu,-

stojosi eiti, bet sustabdžiau.


-Ne nieko. Supratau, kad jis nori tik sekso. Gerai, kad

laiku.


-Aš tau sakiau gi,- apkabino.


-Žinai, o taip gerai, kad tu visada šalia,- nusišypsojau.


-OO dievulėliau, gal einam? Čia ateina kažkas kas tau laaaabai nepatiks.

Arba einam arba užmušiu...

Aha buvau įkišus, bet tik 3 dalis ;D
šiaip turiu 7, ir jaučiu tęsiu dar xD

Kjūt :}
Laukiu kitos dalies :}

Bus bus ;D

-Ką? Kas? Kodėl einam? Ai ir dar viena bėda. Na ir kodėl man
taip nesiseka?- nusipurčiau, nes prieš kelias minutes į kavinę įžengė kelios
merginos kurios manęs labai nemėgsta. Nemanau, kad galima pavadinti priešėmis,
nes prieš jas neturiu nieko blogo. Mokykloje daug merginų manęs nemėgsta, ypač
tos kurios buvo žinomos visoj mokykloj. Nesuprantu, kuo aš kalta jei turiu daug
nuostabių draugų. Gal jos man to pavydi? Aš nekalta, kad esu tokia kokią daug
kas greitai pamėgsta... Nejau joms taip sunku nekartinti man gyvenimo, ir
susikurti savąjį? Tikėjaus jau to penkerius metus. Bet manau nesulauksiu iš jų
to dar vienus metus. Elgiasi kaip mažos mergaitės..


-Neinam.- sustingau savoj vietoj.


-Eisim. Arba aš išeisiu.- supyko Tomas.


-Kodėl? Nes atėjo kažkas į ką nereiktų visiškai kreipti
dėmesio?- surimtėjau.


-Ne, ne tik dėl tavęs, bet ir dėl manęs.


-Kodėl?- sušnypščiau. Juk jos jam nieko nepadarė. O gal..


-Einam pas mane viską paaiškinsiu.


-O tėvai? Juk jie manęs labai nemėgsta.


-Nėra. Išvažiavo į kažkokį susitikimą užsienyje. Vienas
būsiu kelias savaites. Eime?- Taip, Tomas buvo iš tų šeimų kuriems tikrai
nestigo pinigų. Ir jo tėvų akimis aš atrodžiau kaip prasčiokė. Juk Tomui reikia
tokios kaip jis. O aš vis manau, kad reikia žiūrėt į žmogaus vidų, o ne į tuos
purvinus pinigus. Na taip dabar atrodo, kad Tomas turi būti pasipūtęs pasikėlęs
ir arogantiškas. Bet ne. Klydot. Jis vienas iš nuostabiausių mano sutiktų
žmonių. Tas kuris sugeba paguosti ir užjausti, apkabinti ir sušildyt. Pasakyčiau
tobulas draugas. Bet juk tokių nėra. O žinot? Man jis tobulas...


Beeinant pas jį, nekalbėjom. Tarp mūsų pirmą kartą stojo
tyla. Gal jis ant manęs pyksta? Bet ne jis juk neturi dėl ko. Žinau, kad jis
laiko savo pykti dabar viduje, ir kai nueisim jis pratrūks, rėks. O aš tiesiog
stengsiuos būti gera draugė ir tiesiog guosiu. Nors dar visai nežinau apie ką
svarbu numanau, kad kažkas blogo. Jis paspartino žingsnį ir neužilgo jau buvome
jo namuose. Pasirodo klydau. Jis nerėkė. O tiesiog apsiverkė. Taip atrodo labai
nevyriška. Bet nesvarbu. Galvoje sukosi tik viena mintis. Guosti.


-Tomai? Kas yra? Prašau pasakyk.


-Žinai tą vieną merginą iš jų – Lauryną?


-Na taip, o kas?


-Ji kažkada buvo mano. Dar tada kai tu negyvenai čia. Maniau
ji buvo mano gyvenimas. Tiesiog buvau ant tiek įsimylėjęs, kad galėjau viską
paaukoti, supranti? Ta vienintele neįmanoma meile kuri neegzistuoja. Žinai
galėjau nueit su ja į pasaulio kraštą, o ji su manim tik žaidė. Buvau tik
žaisliukas. Tas prakeiktas žaisliukas kuris pakliuvo į gražuolės pinkles. Ilgai
buvau palūžęs, kol nesutikau tavęs. Dabar atrodo kad tu vienintelis geras
dalykas kuris yra įvykęs per tuos kelis metus..- Negalėjau nieko sakyt. Ne tik
jam buvau skaudu, bet pasirodo ir man. Negalvojau, kad taip reguosiu. Tiesiog
apkabinau stipriai, stipriai. Sunku jį matyti tokį. Labai.


-Kadangi tu ją jau pamiršęs.. Ar dar vis ne?


-Tai vat kas yra. Manau, kad dar nelabai,- susigūžė.


-O žinai? Mes kartu ją pamiršim. Aš padėsiu. Visaip kaip
galiu, bet padėsiu. O dabar gal eime mėtų arbatos ir kokosinių sausainių?-
nusišypsojau.


-Žinoma,- šyptelėjo.


-Einu užkaist arbatos, gerai?


-Žinoma, arbata viršuje.


-Aha, radau,- tariau.


-O tu tokia nepaprastai ypatinga,- nei iš šio nei iš to tarė
Tomas...

Nooot kaip miela. Žiauriai įdomu

Žinai ką, Agne? Susikurk atskirą "Paleisk ir mokėk susigražinti" temą. Nes tuoj maišysimės.
O kai pamačiau, man susuko pilvą. Prisimenu, ką vėliau parašei. ;DD
Tada kai skaičiau prisiminiau tą šūkavimą koridoriuj ;DD

nekursiu atskiros. ;DDD
To mirtsi ant rankų nekursiu, jei ką :D reik ištrint xD
Viktorija,dėkui. ;D*

ką čia karočini, neflūdink gerai? ;DDDDDDDDDD

o malonu kad ir vaikinas prisijungė prie skaitymo. ;D

čia prie kurios? ;DD
Prie tos pirmos rašliavos? ;DD

Galiūūū, tuoj :D
P.s. 1.Malonu,2. To pirmo netęsiu. xD
Gaudyk Džiaspi. ;D
-O, kad tokių būtų,- nusišypsojau.

-Tai, kad yra. Tu.- staiga po šių žodžių pajutau šiltą
apkabinimą iš nugaros.

-T-t-tomai? Ką tu čia dabar darai?- mikčiojau, nes jis pradėjo
lėtai bučiuoti mano kaklą.- Po velnių Tomai, baik.- nusijuokiau.- durneli
kutena.

-Aš juk nieko nedarau,- sukikeno.

-Prašau, baik. Aš bijau kutulio,- nustačiau liūdną miną.

-Na, na tik baik čia. Šiepkis greitai,- sušnypštė.

-Nea.- numykiau.

-Tikrai?-paklausė. Palinksėjau galva. Ir jis pradėjo vėl
mane kutenti. Užsižaidėm kaip maži vaikai. Bėgiojom. Lakstėm, žaidėm ir
kutenomės kol pailsom. Užšokau ant Tomo lovos jo kambary ir pradėjau juoktis.

-Stop. Viskas baigiam. Pavargau. Nebeturiu jėgų, bet smagu,
kad tave pralinksminau.

-Ir ką aš be tavęs daryčiau, ką?

-Mirtum.- nusijuokiau.

-Tikrai taip,- sumykė.

-Gerai, stumiam blogas mintis šalin. Ir einam lakstyt. Bėja
dar neišgėrėm arbatos.- stojausi eiti, bet jis mane sulaikė.

-O gal tiesiog pasiliekam čia?- Pargriovė atgal ant lovos ir
pradėjo bučiuoti. Ne taip kaip draugai, bet rimtai. Ir žinot ką? Man buvo be
galo gera. Ne taip kaip anksčiau bučiuodavo Remis, o taip skaniai. Ne taip kaip
kiti. O savotiškai nuostabiai. Ir visai nesipriešinau. Nejau baigiu įsimylėt
savo geriausią draugą? Nejau baigiu pamilti nuoširdžia meile? Nejau ši meilė
gali egzistuoti? Klausimai, klausimai, klausimai. Juk niekas į juos neatsakys,
tiesa?..

Po kelių minučių likome be drabužių. Nesipriešinau. Ir taip
būčiau bejėgė prieš tą nuostabų raumeningą vaikiną...

* * *

Nelaikiau to ką šiąnakt patyriau klaida. Ne tai buvo
nepakartojama. Ir pasirodo po likusios nakties kalbėjimo mes tiesiog mylim
vienas kitą. Per visus tuos penkis metus sugebėjome pamilti vienas kitą. Kai anksčiau
manėme, kad taip būt neįmanoma, kai anksčiau išvis nekęsdavome. O dabar. Dabar
tiesiog mūsų akys, mūsų lūpos, mūsų kūnai degė meile. Žiūrint į jo žydras akis
jis atrodo toks paprastas šiltas. Toks kokio niekur nerastum. Toks kokio
neiškeistum. Toks nuostabus. Jis toks vienintelės. Su savo tobulais veido
bruožais, tobulom žydrom akim, tobulais lyg šokoladas plaukais. Su savo visais
tobulumais, kokių anksčiau nematydavau...

* * *

-Žinai kiti sakytų, kad tu tokia kaip visos. O tu man
visiškai kitokia, visiškai išsiskiri ir visa mano. Dar kiti sakytų, kad tu ne
tobula, juk tokių nebūna bla, bla, bla. O tu man tobuliausia iš visų kitų
sutiktų žmonių. Tu tokia kurios daugiau niekur su žiburiu nerastum.- pabučiavo.

-Žinai ką? Pažįstamas jausmas.- nusišypsojau ir įsitaisiau
patogiau jo didžiuliam šiltam glėby.

-Aš juk sakiau, kad tu nepakartojama.- sukikeno.

-Tiesą sakant šito nesakei,- parodžiau liežuvį.

-Kaip tai? Nesakiau? Tikrai tikrai?- nusijuokė ir stipriai
pabučiavo.

-Pašokam?- išsprogdino akis.

-Dabar?- nusijuokiau.

-Jo,- nusišypsojo.

-Mes juk nuogi,-kumštelėjau ir nusijuokiau.

-Šitą žinau, dar prisimenu.- pradėjo žaisti su mano plaukų
sruoga,- na tai?

-Tu gal išprotėjai?- Jis tik palinksėjo ir apkabino. Žinoma
ištirpau jo glėby ir siekiau pabučiuoti, bet staiga į kambarį įsiveržė jo mama...