Ingos kūryba alive

A tu nuo proto nušokai tiek rašyti? :DD
Plaaa. Kiek vėliau :p

Gerda

Po kelių dienų sėdėjau ant sūpuoklių, o šalia stovėjo Simas. Kalbėjomės apie tai kiek visko nutiko atostogaujant prie jūros, kai prie mūsų pribėgo Viltė su Pijumi ir kvietė į kavinės vidų, nes patiekalus jau atnešė. Kiti stovėjo prie kavinės durų ir laukė.
- Tuoj ateisim, - šūktelėjo jiems Simas ir vėl atsisuko į mane. Du mažyliai nubėgo ir aš nulydėjau akimis įeinančius į kavinę. Dovilė laikėsi už rankų su Gyčiu, o Kostas dar spėjo pabučiuoti Mildą. Nusišypsojau ir pakėliau akis į Simą. Dangus buvo aptemęs nuo sunkių debesų. Simas šyptelėjo ir paimdamas mano rankas ištarė. – Beveik kaip per pirmą mūsų bučinį.
- Taip, - atsakiau stodamasi. Jis apkabino mane per liemenį ir užsimerkusi pabučiavau jį. Pradėjo lašnoti ir atsitraukusi pakėliau akis į dangų. Simas taip pat žiūrėjo į niūrius debesis, aptraukusius visą dangų. Jaučiausi kaip ant sparnų. Pirmosios meilės sparnų, kurie nežinia kur mus nuneš. Ir žinote man tai nerūpi, nes džiaugiausi tuo ką turiu.

Simas

- „Happy end“ – pasakytų filme ar seriale, bet aš taip nesakiau. Gerda sėdėjo ant sūpuoklių, o aš palengva ją supau. Pribėgus Pijui ir Viltei pavariau atgal sakydamas, kad tuoj ateisime, o tada stebėjau merginos profilį. Gėrėjausi ja ir džiaugiausi tas kelias sekundes, kol ji nemato. Tik apie tai pagalvojus ji pakėlė akis ir aš pastebėjau kelis mažus lašelius jos plaukuose, tikriausiai nuo lietaus. Šypsodamasis pasakau jai, kad beveik kaip per pirmą mūsų bučinį, per liūtį, ir paimu jos rankas. Nežinau kodėl, bet noriu sustabdyti būtent šią akimirką. Ji atsistoja ir pradeda mane bučiuoti, žinoma aš jai atsakau taip pat stipriai pabučiuodamas. Jaučiau, kad jai pristigo kvapo ir kaip ji atsitraukė. Atsimerkęs matčiau ją stebinčią dangų. Pakėliau akis ir jaučiau mažus lašelius sau ant veido. Užsimerkiau, nes jaučiau, kad viskas vyks palankiai. Su Gerda jaučiu tokią ramybę ir harmoniją. Man viskas gerai, man viskas patinka ir nieko nesinori. Mes kaip tos žuvėdros pajūryje, skrendame ant meilės sparnų per jūras begalines ir miškų platybes.

NEREALUMAS!!!!!!!!!!

A patinka pabaiga? :DD

ačiūūū.
Man tai svarbu. greitai pradėsiu kelti Turiingo gyvenimo istoriją. Irgi noriu pabaigti ;)

Štai turtingas gyvenimas:

17 skyrius

Vėl mokykla ir vėl jaučiuosi nesaugiai.
Bijau sutikti Vilių, Faustą. Dar tas Janas su savo priekabiavimais. Suirzusi ir neišsimiegojusi, mat naktį niekaip negalėjau išmesti iš galvos to vyro, dviejų vaikinų tėvo. Vis svarsčiau kas bus toliau, ar savo grasinimus jis įvykdys. Atėjusi į anglų kalbos pamoką atsisėdau ir išsitraukiau vadovėlius. Pirmą kartą gyvenime nesiklausiau ką mokytojas Ferbridžas kalba. Spoksojau į knygą nieko nematydama ir vis galvodama apie tai ką jaučiu Viliui. Jis visiškai teisus, dėl to, kad tarp jų kažkas yra. Ir žinojau, kad iš mano pusės tas jau kelis metus, tik aš tai užslėpiau giliai savyje ir leidau jam būti tik draugu. Įtikinėjau save, kad jis man gali būti tik juo, nes matydama koks jis beviltiškas su merginomis, mane stabdė ir baidė. Suvokiau, kad nieko būti negali ir nebus. Užtat žiūrint iš kitos pusės tarp mūsų su juo ne tik trauka, bet ir visapusiškas supratimas. Aš jį pažįstu jau taip senai. Kodėl jis tik dabar pradėjo reikšti savo jausmus man? Papurčiau galvą „Kokie dar jausmai, kvaiša? Jis tik nori sekso, mat beveik visas merginas mokyklos yra jau turėjęs savo lovoje.“ Šešėlis, kuris aptemdė mano stalą stovėjo gerą minutę. Tik supratusi, kad aš truputi nuklydau į lankas pakėliau akis. Mokytojas Ferbridžas stovėjo susikryžiavęs rankas ir susirūpinusiu veidu.
- Panele..
- Aš labai atsiprašau, - pašokau iš suolo.
- Viskas gerai. Aš žinau, kad kartais būna blogos dienos. Pamoka baigėsi jau senokai, o man reikia į mokytojų kambarį.
- Oi.. Taip, žinoma, - pagriebusi vadovėlius ir rankinę išėjau iš klasės. – Idiotas, - sumurmėjau panosėje turėdama omeny Vilių. Išėjau į lauką ir pastebėjau automobilį. Savo tėvų. Išsigandusi pribėgau ir patuksenau į vairuotojo langą. Gvidas atidarė langą ir nusišypsojęs man parodė savo visus 32 sveikus holivudiškus dantis. Kaip senukas jis visai gerai išsilaikęs. Tik dabar man tai dingtelėjo į galvą, kai sėdausi į priekinę sėdynę šalia jo.
- Gvidai aks darosi? Kodėl tėvai čia?
- Jie jūsų ieško, panele, - atsakė jis.
- Kaip tai? – atsisukau į langą ir pažvelgiau į mokyklos kiemą.
- Nemanau, kad turėčiau sakyti, bet vis tiek jūsų tėvai jums pasakys. Manau, todėl ir ieško jūsų.
- Ką pasakys, Gvidai? – paklausiau neatisukdama. Stebėjau kiemą ir jau numaniau ką išgirsiu.
- Šiandien ryte buvo advokatas su kažkokias popieriais. Aš nešniukštinėjau prie kabineto durų, todėl nieko tiksliau nežinau. Panele, o kas nutiko? – dabar paklausė jis. Nieko neatsakiau, nes pamačiau išeinančius tėvus. Atidariusi dureles nuėjau prie jų.
- Mama, tėti.. Kas darosi?
- Mes turime pasikalbėti, dukrele, - mama raminai suėmė už pečių. – Tik ne čia. Neutralioje teritorijoje.
Nieko atsakyti negalėjau, tik linktelėjau ir nusekiau paskui juos į automobilį, kuris mus nuvežė į namus. Galiausiai sėdėjome darbo kambaryje. Sunerimusi vis sukiojau nuo tėvų akis, nes tai aš kalta dėl to ką jie man pasakys.
- Brangute, tu turi žinoti kai ką..
- Taip, - suburbėjo tėtis. Tada jis atsisėdo prieš mus, už savo stalo ir sunėrė rankas taip lyg per derybas kontoroje. – Turi žinoti, kad mes labai greitai išvyksime pas tavo senelius Portugalijoje.
- Ką? – nesuprasdama išpūčiau akis. – Kodėl?
- Tokios aplinkybės, - glostė mano pečius mama nusipurčiau jos ranką. Tėtis jau kiek griežtesniu balsu prabilo.
- Dora, ji jau didelė mergaitė. Galime jai pasakyti. Esmė tame, kad mano firma bankrutuoja.
- O.. O kaipgi tavo akcijos?
- Pardaviau gelbėdamas firmą.
- Santaupos?
- Irgi įdėjau.
- Paskola galų gale paimk, - siūliau.
- Negalime, nes jau ėmėme. Kolegos negali, nes taip pat daug ką įdėjo į firmos išsaugojimą. Mes dabar didžiausiose skolose.
- Ne.. – gailiai sušnibždėjau ir nunarinau galvą. Tai mano kaltė.
- Mažute viskas susiklostys, - guodė mama. – Mes parduodame šį namą, už kurį bus sumokėta pusę sumos. Tada keliamės į Portugaliją ir su tėčiu įsidarbiname, o tu eini į bendrą mokyklą. Taip po truputį gražinsime skolas.
- Mes išvykstame iš čia, - išstenėjau. Tada atsistojau. – Kada?
- Po savaitės, - pratarė tėtis. Aš krūptelėjau. Juk viskas taip greitai. Mama raminai glostė mano plaštaką.
- Supratau, - linktelėjau ir ištraukusi delną iš mamos rankos pasukau link durų.
- Kur eini? - drebančiu balsu paklausė mama.
- Pas Alę. Juk jai galiu pasakyti, kad išvykstame. Ir.. Aš tikriausiai liksiu nakvoti.
- Aš neprieštarauju, Liusi, - atsakė tėtis žiūrėdamas į mamą.
- Taip, žinoma, kad gali, brangute, - nusišypsojo mama pro ašaras. Jau ruošiausi eiti, bet išgirdau mamos balsą. – Emilija, tik prašau. Neliūdėk. Portugalija gera ir graži šalis.
Žinau, mama, - ir išėjau. Lauke verkdama išsliūkinau iš mūsų valdų ir pasukau į priešingą pusę, nei gyveno Aletė. Nusibraukiau ašaras ir nubėgau link apleisto parko netoli priemiesčio. Tik sėdėdama ant apsamanojusio suoliuko uždengto arka, giliausiame parko kampe leidau valia savo emocijoms. Įsikniaubusi į kelius verkiau. Na kodėl taip nutiko? Kodėl man? Pajutusi kažkieno ranką atšokau ir vos nenuvirtau nuo suoliuko. Šalia sėdėjo bomžas.