Ingos kūryba alive

Svečias

Na va...
Pagaliau galėsiu su kuo nors pasidalinti savo idėjomis.. ; ))
Prašau visus KRITIKUOTI, nes norėčiau tobulėti ; ))
Kad rašyt ir fotografuoti sektųsi geriau, nei dabar ; ))
Ačiū iš anksto.

Svečias

Taigi.. Štai pirmasis kūrinys, kuriuo noriu pasidalinti su jumis ; ))

- Vilte! Pijau! Mes jau išeiname! Paskubėkit! – pašauki vaikus imituodama susierzinusią. Kai abu vaikai pribėga tu lengviau atsikvėpi, jie tokie šelmiai ir jų elgesys toks nenuspėjamas. Mažoji mergaitė apsirengia raudoną paltuką ir atsisukusi į mamą ramiai laukia kol ši užriš batukus berniukui. Baigusi tu atsisuki į dukrelę, padedi jai užsisegti. Po to mergaičiukė apkabina tavo kaklą ir stipriai prisiglaudžia. Tu akimirka sutrinki, bet atsitokėjusi taip pat apkabini. Nežinia dėl ko susigraudini ir akys pritvinksta ašarų, o tada išgirsti:

- Mamyte, aš tave labai myliu. - sušnabžda tau prie ausies.

- Aš tave irgi, Vilte, aš tave irgi labai myliu. – atsakai karštai. Tada atsistoji, atrakini durs ir išleidi vaikus. Jie lenktyniaudami bėga prie automobilio.

- Aš pirmas! Aš pirmas! – šaukia kupinu laimės balsu Pijus.

- Ne! Aš...- liūdnu balseliu paprieštaravo Viltė. Tu tik šyptelėjai ir atidarei dureles. Vaikam įsiropštus tu trinkteli durelėmis ir giliai įkvėpi ryto vėsos. Galva prašviesėja, mintyse nusišypsai. Netyčia akis užkliūva už kaimyno langų, kuriuose matėsi vyras su garuojančiu puodeliu. Jis stebėjo jus. Sumišusi nusuki akis ir įsėdi į mašiną, užvedi ir išvažiuoji iš kiemo. Nuvežusi vaikus į darželį pasuki į fotoateljė. Nori atsiimti nuotraukas, darytas savaitgalį pas tėvus. Už prekystalio sėdėjęs vaikinukas buvo įsitraukęs į kompiuterį ir pakreipė galvą tavo pusėn tik tada kai priėjai ir ištiesei lapelį su eilės numeriu. Pakėlęs galvą į tave nusišypsojo. Atsakiusi jam šypsena ir paprašei nuotraukų. Po minutės išėjai iš pastato, pasukai link mašinos. Galvojai apie savo vyrą, žuvusį tą savaitgalį, kai tuo metu viešėjote pas tavo tėvus, tu fotografavai Pijų su Vilte išsitepusius šokoladiniu tortu. Įlipusi į automobilį numetei voką ant šalimos sėdynės.

Darbe padavei sekretorei įmautę su dokumentais ir paprašei padaryti kopijas.

- Taip, šefe, padarysiu. – atsakė ši.

- Adele, kiek kartų kartot, kad nesikreiptum į mane taip, jeigu šalia nėra klientų.

- Atleiskite, šefe. Oi... Taip, gerai. Aš pasistengsiu. – nusijuokė Adelina. Kai tik atsisėdai į darbo vietą pradėjo skambinti telefonas. .. Neatsiliepei ir palaukei kol įsijungs autoatsakiklis. Įsijungė lemputė ir išgirdai balsą:

- Laba diena, ponia Vainer. Čia skambina iš vaikų darželio. Mes norime pranešti, kad jūsų vaikai... Jų nebėra... jie pabėgo, kai buvome lauke. Gal jie nubėgo namo? Labai atsiprašome, kad nesužiūrėjome jų. Perskambinkite mums.

Balsas nutilo, pasigirdo pyptelėjimas ir užsidegė raudona lemputė. Kėdė už stalo buvo tuščia ir lėtai sukosi prieš laikrodžio rodyklę.

Svečias

Čia kap supratau mirė Jos vyras savaitgalį?Ar ne ?
Jeigu čia pirmas kurinys tai jis laabai šaunus ;>

Svečias

Taip. jis mirė savaitgalį.
Na nėra pirmas iš visų mano bandymų, bet vienas iš pirmųjų, kuriuose stengiuosi aprašyt jausmus. : ))
Tuoj tęsinys bus..
ten daugaiu aprašymo..

Svečias

Man tai labiausiai įstrigo su tais "tu trinkteli durelėmis ir giliai įkvėpi ryto vėsos." tie Tu taip įdomiai skamba..Pirma kart skaičiau kurinį su tokiu kreipimuosi .

Svečias

Man patiko pati mintis.
Įsivaizduoti suaugusią moterį - mamą, kuri kenčia, nes prarado vyrą ir gal būt vaikus. O su tokiu kreipiniu, jei gerai išeina aprašyt jausmus, žmogus turi pajausti kažką panašaus.. Tą netekties jausmą ir neviltį..

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Antr. 04 27, 2010 6:13 pm

man patiko, kad rašai antru asmeniu.
mažai tokių darbų, ypač knygų ar rašinių, kur ne 1, ne 3 asmuo, bet antras.
susižavėjau, galiu ir pakritikuot, duot pastabų, nes pačiai šitoks kūrimas yra be galo artimas ir aš gana daug jame pažengus(pasak mokytojos), todėl prašau nepyk, jei kartais mano pastabos pasirodys per kandžios, ar išvis nusipezėsiu..
jau pezu, ania?
dar kartą pakartosiu, kad labai patiko. tik pasistenk suderinti laikus. tarkim: "<paprieštavo Viltė. Tu tik šyptelėjai...>" siūlyčiau čia vartot esamąjį laiką, atrodys geriau. gal. (:
sėkmės rašant, laukiu kito darbo (;

Svečias

Ačiū..
Atkreisiu dėmesį į pastabas..
Aš pati dažnai nusipezu, tad galiu nepastebėti, kada kiti nusišneka. Būsiu labai dėkinga už tavo kirtika..
P.S. O kad aš turėčiau drąsos nešti savo darbus lt mokytojai. Ji lb griežta ir bijau jos kritikos... Kai užstums dar apsiverksiu...

Svečias

Įšokusi į mašiną greit išsuki iš aikštelės ir vos neatsitrenki į kitą automobilį. Lėkei gatvėmis aplenkdama visas mašinas. Ties šviesoforu turėjai staigiai sustot, nes užsidegė raudona šviesa, bet kai tik pamatei geltoną tu staigiai truktelėjai iš vietos. Artėjant prie namų, pamanei širdis išlįs per gerklę.

Vaikų nebuvo.

Puolei eiti keliuku, kuriuo eidavote su vaikais į darželį neskubėdami ir linksmai kalbėdami. Ašaros jau gniaužė kaklą, bet tu vis tikėjaisi. Galvą sukiojai į šonus, akimis ieškodama tarp medžių raudono paltuko ar violetinių batukų.

Pamačiusi darželio sienas apsisukai ir patraukei atgal.

Atidariusi mašinos dureles giliai įkvėpei ir iškvėpei. Netikėtai papūtė vėjas ir plaukai užkrito ant veido. Nubraukusi juos, pastebėjai žalią kepuraitę ant medžio. „Jos prieš akimirką ten nebuvo!“ – pagalvojai. Prisiminusi rytą pasuki galvą kaimyno pusėn. Lange šmėstelėjo siluetas. Įsėdai į automobilį ir įrėmei rankas į vairą. Akys užkliuvo už voko ant šalimos sėdynės. Drebančia ranka paėmei jį, kitą lėtai pravėrei voką ir ištraukei nuotraukas. Akis užtemdė ašaros, tu prikandai apatinę lūpą, kad nepravirkti balsu. Tai buvo paskutinė tavo vyro nuotrauka su vaikais.

Nojus, tavo vyras, laikė Pijų ant pečių ir gaudė Viltę. Prisiminei tą dieną taip gerai, lyg būtų vakar...

Nojus ruošėsi išvykti į komandiruotę. Vaikai liūdėjo. Norėdama pralinksminti nuotaiką čiupai fotoaparatą. Vaikams ši idėja patiko: jie šokinėjo, krykštavo. Pijus užsiropštė Nojui ant pečių, o Viltė prašėsi pagaunama. Vyras juokėsi kartu ir laikydamas Pijų, kad nenukristų, gaudė mažylę. Mergaitei pasukus tavo pusėn pagavai akimirką ir spustelėjai mygtuką. Kai vaikai aprimo ir nulėkė link mašinos lenktyniaudami, žengei prie vyro. Nojus tarė:

- Tavo akys taip spindi. Ar tu verksi?

- Ne,- atsakei.

- Tada gerai. Juk tai tik dviem dienom! Pabūsite pas tavo tėvus. Vaikai net nepastebės, kad manęs nėra.

- Taip. Tikrai nepastebės, bet tik iki vakaro.

- Na, tu ką nors sugalvosi. O dabar man laikas..- atsisveikindamas jis apkabino tave per liemenį ir karštai pabučiavo. Jam atsitraukus giliai atsidusai ir pasukai link mašinos ir šokinėjančius vaikus.

Kita nuotrauka buvo apsikabinę mažyliai. Ir Pijus ir Viltė buvo išsitepę šokoladiniu tortu.

Nebesusilaikiusi pravirkai. Ašaros byrėjo ant nuotraukų ir niekaip jų sustabdyt negalėjai. Pakėlusi galvą iš už kampo pamatei išlendant susikibusius berniuką ir mergaitę. Violetiniai batukai ir raudonas paltukas.

Tavo širdis šoktelėjo ir kūną užliejo šiluma.

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Antr. 04 27, 2010 6:35 pm

nebijok mokytojos, jei ji patars - žinosi, kad pataria profė, tada žengsi dar toliau. ;]]]
Šiaip antra dalis lenda giliai į jausmus ir man tai patinka. Džiaugiuos, kad vaikai atsirado, nes atrodo išgyvenu kartu su kiekvienu parašytu žodžiu. Kaip aš įsijaučiu... ;DDD
Laukiu tęsinių.
p.s. - vaikų vardai labai gražūs.

Svečias

AŠ nemuoku kritikuot ;DD
Laukiu tęsinio.

Svečias

Kevinas Houpas rašo:: Ačiū..
Atkreisiu dėmesį į pastabas..
Aš pati dažnai nusipezu, tad galiu nepastebėti, kada kiti nusišneka. Būsiu labai dėkinga už tavo kirtika..
P.S. O kad aš turėčiau drąsos nešti savo darbus lt mokytojai. Ji lb griežta ir bijau jos kritikos... Kai užstums dar apsiverksiu...

apsiveksi? pff ;DD
o aš, kai grįši, iš tavęs pažvengsiu x]]

Svečias

Erika> Man džiugu, kad įsijautei. Aš tą patį darau, kai skaitau.
Vaida> Tęsinio nebus ;xx

Minčių nebėra. Turiu kitus tekstus ;D

Giedre> Aš tau nesakysiu, nes tu iš visko žvengi, kai to daryti nepatartina... ;p

Svečias

What? Nebus ? ;'[ Omg...

Svečias

Vaida> nebus... ; )) Užtat dabar įkelsiu kitą tekstą. :DD

Svečias

Štai mano senas kurinys.. Gruodžio pradžioje parašytas..[/size]

[size=12]Likus dienai iki Šv. Kalėdų daugelis norėdavo likti namie. Su savo šeima, draugais, pažįstamais. Centrinėje aikštėje buvo tylu.

[size=12]Pradėjo snigti. Snigo vis tirščiau ir tirščiau. Netikėtai pasirodė mergaitė. Ji buvo daili: rudas akis dengė juodos, tankios ir tamsios, kaip naktis, blakstienos, lūpos rausvos, suskeldėjusios nuo šalčio. Mergaitė vilkėjo raudoną paltuką ir žalius batus iki kelių. Jos tamsūs, garbanoti plaukai, kurie padengė mažomis snaigutėmis, plaikstėsi vėjyje. Mergaitė bėgo nesustodama, rankoje laikė į šventinį popierių įvyniotą dėžutę, kurią spaudė sau prie krūtinės. Staiga ji pargriuvo ir dėžutė nukrito už kelių žingsnių. Mergaitė su išgąsčio pilnom akim prišliaužė ir pamatė sudužusį krištolinį rutulį, kuriame buvo mergaitė rudomis akimis, tamsiomis, tankiomis blakstienomis, rausvomis lūpomis, raudonu paltuku ir žaliais batais iki kelių. Jos plaukai buvo aplipę mažomis snaigutėmis.

Svečias

„P.S. Myliu, pasiilgau.. Tavo Gytė“

Baigusi laišką pažvelgiau į žvakę, kuri stovėjo prieš mane. Liepsna žaismingai šoktelėjo ir žvakė toliau degė. Susimasčiusi pridėjau pirštą prie briaunos ir vedžiau aplink žiedą, visai prie pat ugninio liežuvio. Atsidusau ir liepsna staigiai šoktelėjusi į šoną nudegino pirštą. Greitai atitraukiau ranką ir netyčia apverčiau puoduką su kava. Pridėjau piršta prie lūpų- skaudėjo. Dar kartą perskaičiau laišką, sulanksčiau, įdėjau į voką ir pakėliau virš linksmai šokinėjančios liepsnos. Aš ir vėl... Ir vėl parašiau laišką TAU, bet neišsiunčiau. Aš ir vėl stebiu kaip voko kraštai liepsnoja, anglėja ir palengva byra ant mano stalo.

Svečias

Buvo tamsu, nors pirštu į akį durk. Ėjau šaligatviu, kaip tyčia toje pusėje, kurioje tankiai stovėjo medžiai. Tolyje pamačiau žibintą ir nusišypsojau.

Lengvais žingsniais, pasišokinėdamas ėjau link jo. Iš už debesies išlindo mėnulis ir sniegas sublizgėjo, todėl prisimerkiau. Vis artėjau ir artėjau prie žibinto.

Artėjau ir artėjau.

Artėjau...

Atėjau...

Sustojau prie ribos, kur prasideda žibinto šviesa, o pats stovas stovėjo už 10 metrų nuo manęs.

Pakėliau galvą ir staigiai prisimerkiau. Ne. Ne nuo šviesos. Man į akį įkrito snaigė.

Skaudėjo.

Pradėjo snigti, o aš taip ir stovėjau- atlošęs galvą. Jutau kaip maži šalti lašeliai krito ant veido.

Atsimerkiau ir nuleidau galvą. Žengiau į ratą- žiburio šviesą.

Žibintas užgeso, mėnulis vėl pasislėpė už debesies.

Buvo tamsu, nors pirštu į akį durk.

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Tr. 04 28, 2010 5:51 pm

labai fainai dėstai mintis, spaudžiu ranką ;}

Svečias

;DD
Dabar apsipatenkinus sėdėsiu ;DD
Nors ne.. einu rašyt xDD

Temos pavadinimas: Re: Ingos kūryba alive Tr. 04 28, 2010 6:29 pm

varyyyk ;D

Svečias

Ahaa :DD
Pla. Susitvarkyt reikia ;x

Svečias

mane labai užkabino pirmas tavo kūrinis...kodėl nebus tesinio....prašau pratęsk...

Svečias

Velniava...
Negi teks tęst.. ;DD
Aš numanau ką ar galiu parašyt, bet tai ilgai tęstis negalėtų..
Nors gal..
Aš pabandysiu : ))

Svečias

Po minutės jos neliko ;DD

Lipam į tuštumą.

» Ingos kuryba
» Rusnės kuryba
» Emily* Kuryba
» Tomy kūryba~*
» Agniaūūūūs (Aro) kurybą. ;))