Ingos kūryba alive

Voratinkliai

Ou.. Agne..
Net neįsivaizduoji kaip mane pradžiugino tavo žodžiai.
"Pirmosios meilės sparnai" tikrai bus tęsiami. Tik truputi užstrigau. ;D
"Turtingas gyvenimas" žinau, kad tokių istorių daug, todėl jos ir ėmiausi. Noriu tobulėti, noriu, kad mano stilius skirtųsi nuo kitų kažkuo. Tikriausiai šiame kūrinyje ir turėtų matytis besikeičiantys veikėjų būdai, norai. Jie kaip paaugliai, tik dar turtingi, įtakingi ir turi savų idėjų. Man svarbu, kad kažkas gali pastebėti ir įvertinti mano kūrybą. Todėl aš TAU begalo dėkinga, nes tu vienintelė pasakei nuomonę su kritika, kurios labiausiai noriu, labiausiai vertinu ir ILGIAUSIAI laukiu.

Brigita> Kiekvienam savo ;))
Sandra> Ačiū. ;*

Erika> ou.. Ten vorų nebuvo, nes ryte drėgna, rasa. Ten ėjau tiltu ir.. Voratinkliai buvo ant turėklų kaip nuotraukoje. Tik jie visi šalia vienas kito, ir taip per visą tiltą. Kai vėjas papučia jie išsipučia ir atrodo kaip šlapi maišeliai pripūsti oro. Na žodžiu. Smagiai. Ir ten upė ;D

Sandra> Na teip.. Kiekvienam kūriniui stilius kitoks ;D Beje.. Tas mažas kūrinukas ne 3 asmeniu, o 2 :p ;DDDDD Ir sorr su tuo mūsų kūriniu, beeet, Ten kur parašei man labai painu ir stengiuosi dbr suvokti jį, perprasti. Skaitau ir skaitau. (tuoj mintinai išmoksiu ;D) Bandau įsivaizduoti kas vyks realybėje. Kai tik sugalvosiu tau pasakysiu ir atsiųsiu ;**

Kas neprisimena gali pasiskaityti 22 puslapį 13 skyrių.






14 skyrius





-
Laba diena, - pasisveikinau spoksodama į Fausto tėtį. Tas irgi mirksėdamas
akimis paspaudė manąją.


-
Sveika.


-
Jūs pažįstami? – paklausė vaikinas nerimąstingai stebėdamas mus.


-
Ne, - greit atsakė vyras. Paleidęs ranką atsisuko į žmoną. – Sūnus į tėvą
panašus. Gražias merginas pasirenka.


-
Tėti...


-
Faustai, nesikuklink. Ji gražesnė nei pasakojai, - pagyrė mane, bet net
nežvilgtelėjo.


Kai daiktai gulėjo kambariuose,
išėjome su Faustu į sodą. Vaikščiojome ir kalbėjomės apie vakarėlius, draugus,
mokyklą ir jos darbuotojus. Darbininkai pamatę mus tyliai pasišalindavo,
pasijutau nejaukiai. Nelabai norėjau likti viena su Faustu. To kas nutiko
limuzine pradėjau gailėtis. Man tai tik nuotykis, o jam gali reikšti daug
daugiau. Ypač po to, kai supažindino su tėvais. Priėjome gyvatvorinį labirintą.
Kai tik įėojme Faustas apglėbė mane ir pradėjo bučiuoti kaklą kildamas aukštyn
prie lūpų. Stumtelėjau jį nuo savęs ir pasileidau bėgti.


-
Pagauk mane, tada gausi prizą, - tikėjausi pasprukti, todėl leidausi kiek
kojos leidžia.


-
Nori žaisti? – suglumęs paklausė ir greitai šovė man iš paskos. Pribėgusi
išsišakojimą pasukau kairėn, o po to dešinėn. Bijodama pasiklysti ir būti
surasta palindau po gyvatvore. Nuropojau tarp šakų kiton pusėn ir išlindau į
taką, kuriuo ką tik bėgau. Atsistojau ir grįžau į labirinto pradžią. Nuėjau
sodu į namą ir grįžusi į kambarį nusiprausiau po dušu, kad nesimatytų purvo nuo
ropojimo. Nenorėjau pasirodyti nevala. Pakeičiau ir drabužius. Apsirengiau
geltonus šortukus, žalią maikutę ir susišukavusi išėjau į koridorių. Namas iš
vidaus buvo erdvus, prabangiai apstatytas. Baisu ką nors paliest. Dairydamasi
po šonus nulipau laiptais iš trečio aukšto į antrą. Erdvi aikštelė, sienos
iškabintos paveikslais, prie kiekvienų durų stovėjo po marmūro statulą. Už
vienų durų girdėjosi balsas. Priėjusi prie jų palinkau ir įdėmiai klausiausi.
Išgirdau vyro balsą. Pasibeldžiu ir įėjau. Kambaryje stovėjo vyras ir kalbėjo
telefonu. Tada atsisuko ir atsiprašęs padėjo ragelį.


-
Ko tau? – paklausė šiurkščiai.


-
Ach.. negražu šitaip kalbėti, - atsakiau įeidama ir uždarydama duris. – Kas
nutiktų, jei Faustas sužinotų, kad jo tėvas turi nesantuokinį vaiką?


-
Negrasink man, panelyte.


-
Dar ir kaip grasinsiu. Jūs palikote jį viena augti su mama. Jūs ne tik
atsisakėte sūnaus, bet ir nepadėjote pinigais. Jis jūsų, po velnių, kūnas ir
kraujas. Kaip jūs taip galite elgtis? Negi jums ne gėda? – įpykusi rėžiau jam
viską. Fausto tėtis irgi supykęs trenkė kumščiu į stalą.


-
Tu neturi teisės man nurodinėti mano paties namuose.


-
Cha.. Bet jūs nepagalvojote, kad Vilius turi pilną teisę čia gyventi.


-
Tai kas nutiko prieš daugelį metų neliečia dabartinės mano padėties.


-
Ką jūs sakote, - purkštelėjau. – Ir dar kaip turi. Jis teisėtas šio namo
paveldėtojas, nes Faustas kiek žinau yra jaunesnis kelias mėnesiais už jį.


-
Iš kur tu tiek žinai?


-
Nes ponia Gorman neslėpė nuo Viliaus kas jo tėvas, nes ponia Gorman jam
viską papasakojo apie jus, jo santuokinį sūnų, nes aš visus tuos kartus būdavau
šalia, - vyras įniršęs apėjo stalą ir bakstelėjęs savo pirštu į mane sukandęs
dantis išpyškino:


-
Tuoj pat užsičiaupi ir dingsti iš šitų namų. Uoj pat. Ir net nebandai
pasakyti Faustui tiesos, nes tavo šeimai galas.


-
Dabar jau jūs man grasinate? – surikau.


-
Ne, aš perspėju, - prisimerkia jis ir nuleidęs pirštą atsuka nugarą. – Tavo
tėvo ir mamos įmonė stovi ant mano žemės. Turiu sutartį, kuri lengvai gali visą
tavo tėvų darbą paversti niekais. Supratai? – atsukęs veidą profiliu sušnypštė.
– Dink.


Išsigandusi apsisukau ir išbėgau
iš kambario. Bėgdama laiptais į kambarį, kurį paskyrė kaip svečiui atsitrenkiau
į tarnaitę. Atsiprašiusi vėl pradėjau kilti laiptais vos tramdydama ašaras.
Viskas taip neteisinga. Faustas turi teisę žinoti kas per vienas jo tėvas,
Vilius turi teisę nors kartą pamatyti savo tėvą. Apsiverkusi įlekiau į kambarį
ir čiupusi lagaminą, kuris stovėjo prie lovos dar neiškraustytas, pradėjau
tempti link išėjimo. Kai buvau jau laiptų aikštelėje iš antro aukšto į pirmą
pasirodė pats Faustas.


-
Kas nutiko? – uždusęs pakalusė. – Kodėl Maja sako, kad tu verki? Pala. Tu
tikrai verki.. Kodėl tu su lagaminu? Kur susiruošei? Nieko nesuprantu.. –
Užsidėjo ranką sau ant pakaušio.


-
Namo.


-
Kodėl?


-
Perskaičiau, kad savaitgalį lis, - apėjusi jį išdūmiau į lauką su savo
gigantišku lagaminu.

Pala pala.. kodėl tu vos neapsiverkei? ;D
Kodėl šaunuolė? Ta prasme tau įdomu? ;D
Ar kaip?

Dėkui, saule ;**

Blush.
Pamaloninai.
Ačiū tau ;*

15 skyrius








Užtrenkiau
mašinos dureles ir giliai atsikvėpusi žiūrėjau priešais save, pirštu
spustelėjau mygtuką ir automobilio durys užsirakino. Atsisukau į langą prie
kurio prisiplojęs Faustas bandė atidaryti dureles, ženklais rodė man, kad
atidaryčiau, nes nori pakalbėti, išsiaiškinti. Nusukau žvilgsnį.


-
Gvidai, namo.


-
Gerai, panele, - ir užvedė automobilį. Buvau dėkinga, kad Gvidas sugebėjo
taip greit atvažiuoti. Buvo sunku suvokti, kad vyras gali šitaip elgtis.
Niekaip negalėjau suprasti to priežasties. O dar tas grasinimas. Ar tai tiesa,
kad gali sušlugdyti mano tėvus? Nusprendžiau jų pačių paklausti. Buvau
pasiryžusi viską papasakoti Viliui, jei tai miglos pūtimas.


Privažiavome namus ir aš atidarius
dureles nubėgau laiptais viršun – į namo vidų, dar spėjusi Gvidui liepti
atnešti mano daiktus. Debė atbėgo į holą ir nustebusi pradėjo klausinėti kas
nutiko, kad taip skubu. Paklausiau ar tėvai yra, bet ji pranešė, kad jie grįš
tik po kelių valandų. Atsidususi padaviau jai švarkelį ir pradėjau lipti
laiptais.


-
Panele?


-
Taip, Debe.


-
Jums skambino ponas Gormanas.


-
Vilius? – paklausiau sustodama.


-
Taip, panele. Jis klausė kur jūs.


Užsimerkaiu ir tyliai paklausiau.


-
Ką tu atsakei?


-
Pasakiau, kad išvykote į draugų sodybą.


-
Nepasakei pas ką? – palengvėjusiu balsu paklausiau.


-
Ne, bet..


-
Kas „bet“ Debe? – vėl apniko nerimas.


-
Jis prieš padėdamas telfoną pasakė „Ach tas šunsnukis Faustas.“


-
Ačiū Debe, - suspaudusi lūpas atsimerkiau ir nulekiau laiptais į viršų.
Įėjusi nuėjau ir atsisėdau į fotelį prie lango, kuriame nesenai Vilius rišosi
batus. Išsitraukiau telefoną ir ilgai žiūrėjau į ekraną. Pagaliau atrakinau
klaviatūrą ir adresų knygutėje susiradau Viliaus numerį. Vėl žiūrėjau ir
svarsčiau ar paskambinti. Ką pasakyti jam? Ar turėčiau pasakyti? Kai telefono
švieselė užgeso vėl spustelėjau mygtuką ir susiradau kitą numerį. Ar turėčiau
paskambinti ir jam? Ar turėčiau paaaiškinti Faustui kodėl iš tiesų išvažiavau?
Giliai atsidususi padėjau telefoną ant staliuko šalimais. Atsistojau ir
pažvelgiau pro langą. Privažiavo vienas limuzinas. Kai išvydau išlipusį
vaikiną, kažkas pradėjo kutenti pilvą, širdis pradėjo plakti greičiau. Nuo jo
žvilgsnį atitraukė įvažiuojantis į mano kiemą automobilis. Nustėrau atpažinusi
kieno jis. Aiktelėjusi išbėgau iš kambario ir nulekiau laiptais į lauką. Jei
Vilius pamatys Faustą, o Faustas Vilių.. net bijojau apie tai pagalvoti.


Atplėšusi aluko duris išbėgau ir
pamačiau kaip tie du jau spokso vienas į kitą. Išvydę mane jie pasileido
laiptais į viršų, kiekvienas stengdamasis pirmas pasiekti tikslą – mane. Abu
vienu metu žengė prie manęs, abu kiek pridusę spoksojo į mane, su kuriuo pirmu
pasisveikinsiu. Nieko nesakiau ir nedariau. Tik spoksojau.


Galaiusia Vilius krenkštelėjo:


-
Kadangi aš geriausias draugas man pirmenybė, - ir stipriai apkabino mane.
Nepaleisdamas iš glėbio atsisuko į Faustą. – Ko tau prireikė čia?


Vaikinas priėjo ir išplėšęs mane
iš Viliaus glėbio prisitraukė prie savęs.


-
Atvykau pasikalbėti su savo mergina, - palenkė galvą ir karštos jo lūpos
prigludo prie manųjų. Kūnas virptelėjo, bet protas rėkė „Ne“. Kai atsitraukė
vis dar tylėjau.


-
Aš irgi turiu pasikalbėti su ja. Kadangi pirmas atvykau turiu teisę pirmas
su ja kalbėti.


-
Dar ko. Aš jos vaikinas.


-
O kodėl ji tuomet nieko nesakė man? – kilstelėjo antakius ir skvarbiu
žvilgsniu tyrinėjo mane. Kiek atsistūmiau iš Fausto glėbio ir vis dar
negalėdama patikėti tuo kas vyksta žiūrėju į tuos du. – Gal pasakysi kuris
pirmas gali su tavimi pasikalbėti? Draugas ar vaikinas?


-
Taip. Pasakyk tam asilui, kad pasitrauktų ir leistų mums pabūt vieniems, -
mirktelėjo. Nugarą nubėge šiurpuliukai įjungė mano šalta protą. Prisimerkiau ir
viena ranka įrėmiau vienam į krūtine, o kita ranką kitam, stumtelėjusi juos nuo
savęs purkštelėjau.


-
Nenoriu su nei vienu kalbėtis.


-
K-ką? – išsižiojo vienu metu.


-
Ką girdėjote. Šiuo metu mano geriausias draugas paliko smegenis Maljorkoje,
o vaikino aš neturiu, - apsisukusi norėjau eiti link namų. Abu prišoko ir sulaikė
už skirtingų mano alkūnių. Bandžiau ištrūkti, bet abu stipriai laikė.


-
Pasirink, nes kitaip neteksi manęs, - tarė kažkuris iš jų, bet protas adr
nespėjo suregzti kieno tai balsas, kai ausis pagavo dar vieno automobilio
bruzdesį. Atsisukau ir pamačiau kaip iš mašinos išlipa Fausto, dabar jau aišku,
kad ir Viliaus, tėtis. Abu vaikinai irgi atsisuko ir nustebę vienu metu ištarė:


-
Tėti? – tada susižvelgė ir vėl ištarė tuos pačius žodžius vienas kitam. –
Tai mano tėvas.