Ingos kūryba alive

16 skyrius

- Faustai, neklausyk ką šita mergina tau sako, nes ji meluoja, - griežtubalsu liepė, lipdamas laiptais, jo tėvas. Priėjo prie vaikino ir uždėjęs rankąant peties pridūrė. – Eime. Mums laikas važiuoti.
- Tėti, apie ką tu kalbi?
- Sakau, kad ši mergina meluoja ir jai dar atsirūgs, - spjaute išspjovė tuosžodžius atsisukdamas į mane. Vilius žengė į priekį, tarp manęs ir to vyro.
- Tėve? Kodėl taip sakai? Ji tau nieko nepadarė.
- Ką? Tėti, kodėl jis tave vadina tėvu? – nieko nesuprasdamas Faustas kieksusiraukė ir stebėjo tėvo veidą. Šis pažvelgė į tuos du ir tada atsisuko į mane.
- Tu nieko nesakei?
- Ne, - drąsiai kilstelėjau smakrą. – Jūs pats išsidavėte.
- Išsidavė? – vėl pasigirdo Fausto ir Viliaus vieningi balsai.
- Taip, - žvilgtelėjau į Viliaus veidą. – Iš kur tu žinai, kad jis tavotėvas?
- Mama nuotraukas rodė nesenai. Laikraštyje buvo paviešintos dėl kažkokiosskandalingos sutarties. Juk pameni?
- Pamenu, bet negaliu prisiminti apie ką tas laikraštis rašė.
- Apie tavo tėvus, - bubtelėjo vyras ir susikišo rankas į kelnių kišenes.Faustas dairėsi tai į tėvą, tai į Vilių, tada prasibrovė pro juos ir paėmęsmane už alkūnės pradėjo temptis toliau nuo jų. – Niekur ji neeis.
Atsisukęs Faustas pro dantisiškošė:
- Aš noriu išsiaiškinti kas čia darosi.
- Labai paprasta, - ištraukiau ranką ir vyptelėjusi vyriškiui atsisukau į jį.– Tavo tėvas turėjo meilužę, kai dar nebuvo vedęs tavo mamos. Daug mylėjosi, okai sužinojo, kad ji laukiasi pabėgo. Vedęs tavo mamą jis apvaisino ir ją. Tavotėvas tapo daug žadančiu verslininku, kai jo idėjas kiti žmonės priėmė irpadėjo įgyvendinti. Vilius gimė, o po kelių mėnesių ir tu, - atsisukau į jotėvą. – Juk taip?
- Faustai neklausyk jos.
- Tėve, - piktai šūktelėjo Faustas, o Viliaus akyse, spėjau pastebėti,užgesusią ugnelę..
- Palaukite, pone, - mostelėjau ranka. – Faustai tai, dar nepabaiga. Tavotėvas siuntė elementus poniai Gorman, kad ji tylėtų ir neskebtų viešumai. Jilaikėsi duoto žodžio, kad tik tavo broliui nieko netrūktų. Och.. ir dar tavotėvas labai gudriai pardavė mano tėvams žemę, kad šie galėtų kurti savo verslą. Dabar pats spresk apie tai, koks tavotėvas, - paėmė Vilių už rankos. – Eime pas mane.
- Palauk, - atsisuko į tėvą. – Nereikėjo mano tavo elementų. Tereikėjo, kadbent kartą būtum pasirodęs. Galėjai ir pats pasakyti, kad nenori manęs kaipsūnaus.
- Ne tame esmė, - bubtelėjo abiejų vaikinų tėvas, daugiau neleidau tam vyruiskaudinti Viliaus jausmų.
- Ate, Faustai, - atsisveikinau ir įsitempiau Vilių į namus. Tik uždariuspagrindines duris jis apkabino mane ir ilgai laikė. Kai į priimamajį įėjo Debėakimis parodžiau, kad dingtų, bet Vilius išgirdo jos žingsnius atsitraukė ir nusišypsojęsjai tarė:
- Sveika, Debe. Tikiuosi, tavęs negasdina, kad mes glamonėjamės.
Kol kalbėjo linkčiojau, betišgirdusi apskutinį žodį sustingau iš išpūčiau akis kaip apuokas.
- Ką? Debe neklausyk jo, - liepiau jai ir kumštelėjau jam. – Eime į viršų.
- Matai, - pakilnojo jis antakius toliau žiūrėdamas į Debe. – Ji trokštamanęs. Ten.
- Viliau - tu pasipūtęs žąsinas, - apsisukusi pradėjau lipti laiptais. Jispasivijo ir paėmęs ranką lyg niekur nieko lipo kartu. Tylėjau ir džiaugiausi,kad taip pasiėlgė, bet kalbėjau visai ką kitą. – Paleisk, mano ranką, tuneiprūses idiote.
- Mažute, aš žinau, kad tu manęs nori, - šaipėsi Vilius. Jeigu jis žinotųkaip taikliai šaudo savo strėlytėmis į mano širdį tikriausiai sporgtų išpasididžiavimo.
- Tu kap visada išsigalvoji, - gyniausi atidarydama kambario duris. Šis įėjoir priėjęs išsidrėbė ant lovos.Susikryžiavęs rankas už galvos žiūrėjo į lubas. Priėjau ir atsisėdau šalimais. –Viliau.. Ką tu jauti?
Vietoj atsakymo jis paėmė manoranką ir prisidėjo ją prie lūpų. Tada pasisuko šonu ir kita ranka apglėbęs manoliemenį paguldė ant lovos ir prisitraukė arčiau savęs. Aiktelėjau, kai jokarštos lūpos palietė manąsias. Švelniai pražiodęs įkišo savo liežuvį. Negalėjau atsilaikyti jo kvietimui iratsakiau į bučinį. Liežuviams susilietus papilvėj žybtelėjo ugnis. Apsikabinaujo kaklą ir bučinys tapo dar aistringesnis, kai palenkiau galvą šonu bučinystapo dar gilesnis. Jo ranka slydo mano šonu. Protas jau blausėsi, bet susiėmusį rankas atstūmiau jį ir pašokau ant kojų.
- Aš tavęs teiravausi kaip jautiesi dėl to kas įvyko lauke, balvone.
- Lauke nieko įpatingo neįvyko, o čia gali įvykti, jei nesispyriosi.
- Aš rimtai kalbu. Noriu žinoti kaip jautiesi. Tau nemalonu? Skaudu? O galtau visai nerūpi, kas labaiusiai tikėtina.
- Tu teisi. Man nerūpi nei jis, nei jo pinigai. Man rūpi tu ir tai ką galipasiūliti.
- Nieko tau nesiūlysiu ir..
- Tada pasiimsiu pats, - atsisėdo ir griebęs mane už klubų prisitraukė irpasisodino ant kelių.
- Ne.. – norėjau priešintis, bet Vilius tvirtai laikė mane apkabinęs, jo lūposdarbavosi prie mano kaklo. Bandžiau jį atstumti, bet jis krimstelėjo kaklo odąir ji pašiurpo iš malonumo. Vis dar rangiausi, kai jis lyžtelėjo prie ausies.Susilydžiau ir nustojau muistytis, bet rankos vis dar buvo įremtos į jo pečius neleisdamosprisitraukti arčiau.
- Baik priešintis kada nors.
- Ne.. – suinkščiau. – Mes draugai. Negerai, kad taip viskas klostosi.
- Ei, tu verksi? – paklausė jis atsitraukdamas ir žvelgdamas į akis.Purtydamą galvą prikandau lūpą, nes ašaros jau ritosi skruostais. – O ne.. nene ne.. Neverk, - suėmęs amno veidą žvelgė į akis. – Pasakyk, kad tai ne aškaltas.
- Ne, ne tu, - sušniurkščiojau.
- Tada gerai.
- Noriu pabūti viena, - atsistojau ir nuėjau prie lango. Jaučiau jo akisįsmeigtas man į nugarą. Po ilgos kurtinančios tylos išgirdau atsidarančiaskambario duris. Atsisukau ir jose išvyday Vilių.
- Gerai, paliksiu, bet ik šiandien.
- Gerai, bet..
- Kas bet?
- Bet dugiau prie manęs nelysk, - priėjusi prie durų pažvelgiau jam į akis. -Mes draugai ir neverta sugriauti draugystės dėl tavo seksuolinių troškimų, -išstūmiau jį pro duris ir jas uždariau.
- Tai ne troškimas. Tai jausmų raiška, - burbtelėjo vaikinas ir nulipolaiptais, o tada dingo už lauko durų. Aš stovėjau savo kambaryje nulydėdamaakimis išvažiuojanti jo limuziną. Negirdėjau ką jis sakė, bet sužinojau tai išDebės, mat ji stovėjo ant laiptų einančių į ketvirtą aukštą.

Ou.. :DD
Lsuksiu komentarų :D**

Planas


Gerda

Motociklas buvo už kelių metrų, kai Simas mane stumtelėjo į kairę. Išsigandusi mačiau, kaip jis norėjo taip pat trauktis, bet motociklas užlėkė ant jo ir nusviedė į dešinę. Jam besiridenant pašokau ir nevalingai riktelėjau:
- Simai! Ne! – nubėgusi kritau prie jo ir purčiau. –Simai! Simai,atsimerk! Ne, ne, ne! Simai pažiūrėk į mane, pasakyk ką nors! Simai, - paskutinį žodį ištariau ir supanikavau. Pajutau kaip jo ranka sukrutėjo. Apsidžiaugusi, kad gali judėti vėl pradėjau kalbinti. Jis pramerkė akis, bet daugiau nepajudėjo. Supratusi,kad jam reikia pagalbos pradėjau šaukti link namų. Į gatvę išbėgo Dovilė,Audrius ir Kostas išsižioję jie spoksojo, tuomet mergina nubėgo pakviesti suaugusių. Vaikinai pribėgo ir paklausė kas nutiko. Atpasakojau kas ką tik nutiko ir po kelių sekundžių pasirodė Simo tėvai ir visi kiti suaugę. Dovilės mama jau skambino greitajai. Mama mane laikė apkabinusi ir stengėsi nuraminti.Tada Mildos tėvas apžiūrėjo Simo būklę.
- Gerda,tu privalai pasakyti kas tiksliai nutiko ir kokiu metu, - liepė man.
- Em..Na.. Mes ėjome iš miško namo ir.. Aš nežinau. Aš ėjau nuleidusi galvą, kai Simas sustojo ir.. – akyse susiliejo ašaros. Stengiausi baigti pasakojimą rišliai. – Ir kai pakėliau galvą jis stumtelėjo mane. Norėjo pats pasitraukti,bet nespėjo. Jį nubloškė motociklas, - nusivaliusi ašaras, kurios dar nespėjo ištrykšti. – Ar jam viskas gerai?
- Nežinau,vaikeli, jam reikia medikų.
- O jūs kas? – pyktelėjau. – Negi negalite padėtu jam? Juk jis nudaužtas to idioto dabar guli čia ir.. Gal jam koks vidinis kraujavimas!
- Nesikarščiuok,- griežtai liepė tėtis. Kietai suspaudžiau lūpas stengdamasi sulaikyti žodžius,kuriuos norėjau jam pasakyti. Išgirdome greitosios sirenas. Atvažiavusi ji greitai paguldė Simą ant gulto ir įgrūdo į tą velnio mašiną. Suspaudusi kumščius norėjau lipti kartu, bet tėvai mane sustabdė. Į mašiną įlipo Simo tėvai.
- Jūs likite čia, - pasakė lipdami į mašinas. – Mes važiuojame kartu su jais.
- Aš pasiliksiu juos prižiūrėti, - šyptelėjo Viltės ir Pijaus mama.
- Gerai,- linktelėjo tėtis ir įsėdęs užvedė mašiną. Paskui jį ir dar dvi. Kai jie visi dingo girdėjau vaikų balsus, aptarinėjančius įvykį. Nebenorėjau nieko girdėti ir matyti. Apsisukusi nubėgau link pajūrio.
Bridau per šiltą, minkštą smėlį, kuris šiugždėjo nuo kiekvieno mano žingsnio. Jutau šaltą ir žvarbų vėją, kuris taršė mano plaukus, gėlė nepridengtą kūną. Pradėjau bėgti. Bėgau tolyn bandydama išlieti savo pykti tvirtai ir sunkiai atsispirdama nuo žemės. Kai pridusau sustojau. Pažvelgusi įjūrą nusibraukiau užkritusią plaukų sruogą. Na kodėl? Kodėl būtent Simas? Jukjis nieko dėtas, kad tas kvailys nemoka važiuoti motociklu. Kodėl tas kaušas negalėjo sustabdyti, papypsėti? Ar jis specialiai? Galvoje sukosi įvairios mintys, kai širdį sugėlė taip stipriai, kad net suklupau. Norėjau verkti, bet nė viena ašara nenutekėjo. Tiesiog skaudėjo krūtinę, kad net atrodė perplyš pusiau. Apsikabinau kelius ir paslėpiau veidą tarp jų. Galvoje zvimbė ir man norėjosi rėkti, bet vietoj to sukandusi dantis kentėjau ir laukiau kol aprimsiu. Staiga nuvirtau ant šono nuo stipraus smūgio.
- Kaiptu gali šitaip sėdėti ir nieko nedaryti? – atsisukusi pamačiau įniršusią Dovilę.
- Kaiptu sugebi susitramdyti? Aš tikriausiai verkčiau, - pritūpė prie manęs Milda.
- Niekosau kokia ištverminga mergina, - gūžtelėjo Kostas.
- Gerda,vis kas bus gerai, bet tu negali šitaip sėdėti. Turi išsikalbėti, - linktelėjo Gytis.Gailiai šyptelėjau visai draugų kompanijai. Jie visi buvo čia ir stengėsi, kad manbūtų geriau. Šniurkštelėjau ir Justas su Viliumi pakraupę suraukė nosis.
- Tikneverk, - burbtelėjo vienas iš jų. Nusijuokusi nusivaliau nosį ir pakilau. VienintelisAudrius iki šiol tylėjo. Susikišo rankas į kišenes ir nužvelgęs visus prabilo.
- Turiupasiūlymą, - visiems atsisukus į jį kalbėjo toliau. – Nuvažiuokime patys įmiestelio ligoninę ir suraskime Simą. Tegu Gerda pabūna su juo, kad aprimtų.
- Ne..– tvirtai pasakiau, nors man atrodė, kad balsas sudrebėjo. – Negalima šitaip.
- Baik,- pertraukė Milda ir atsisuskusi į jį rimtu veidu paklausė. – Kaip tą padarytume?
- Miestas netoli. Galėtume dviračiais, - įsiterpė Justas. Pašnairavau į jį ir jis susigūžė. Audrius caktelėjo liežuviu.
- Galėtume,bet kur mes juo paliktume nepastebėtus? Manai tokiam mažam miestelį nepasklis kalbos, kad gauja vaikų atvažiavo į ligoninę?
- Na ir kas? – susiraukė Kostas. – Juk galime palikti dviračius prie kokios nors parduotuvėsir grupelėmis, paeiliui nueiti į ligoninę.
- Mastykgalva, Kostai, - griežtai tarė Audrius. – Aštuoni dviračiai! Jei kas sumanys pasisavinti?
- Palikim vieną iš mūsų sargu, - pasiūlė Dovilė, bet jos mintis greitai buvo nurašyta,nes nei vienas nenorėjo praleisti tokio smagaus dalyko – brovimosi į ligoninę.
- Ej ej.. Nesiginčykit, - prabilau aš. – Mes niekur nevyksime. Mums negalima ir.. –balsas užlūžo. Norėjau nuvažiuoti į ligoninę, bet viskas buvo per sudėtinga.Priėjęs Gytis suėmė mane už pečių. Pervėriau jį piktu žvilgsniu, bet jis raminančiu balsu prašneko.
- Gerda,tu dabar negali blaiviai mastyti, todėl mes mąstome už tave...
- Nereikia..
- Nepertaukinėk manęs. Tu dabar eisi su mumis, - pradėjo mane vestis kaip kokią ligoninę kita ranką pamojuodamas visiems eiti kartu. Visi apspito mus ir ėjo šalimais. – Sėsi ant savo dviračio ir važiuosi paskui mus. Su mumis. Jei ne aš pasisodinsiu tave ant savo dviračio ir nutemspiu.
- Aš..
- Jokių„aš negaliu“ „bet negalima“ ar dar kas.. Supratai?
- Taip,- nebeturėjau jėgų ginčytis.

Simas
Kai supratau, kad jis nesustos, mūsų neaplenks nustūmiau Gerdą ir jau norėjau pasitraukti pats, bet nespėjau. Pajutau jėga, sukuria jis tvojosi į mane, jutau skausmą ir tai kaip skrendu oru, o tada verčiausi palei kelią. Akyse aptemo ir man buvo sunku kvėpuoti. Išgirdau kaip per sieną, prislopinta Gerdos balsą. Jis kalbino mane. Žinojau, kad jei reikia ženklo, todėl sunkiai pajudinau ranką. Jai to užteko, o tada.. Gal aš miriau?Jei tai tiesa džiaugiuos, kad šalia manęs Gerda. Aš ją myliu ir noriu, kad būtų laiminga. Tai mano paskutinis noras. Dabar nejaučiau

Jau viską perskaitei?
Netikiu. Aš juk ką tik įkišau ;DD

Tai.. Kur kritika? Man reik ĮVERTINIMO. :DD
Na.. Prašau :)

Pla pla plaa..
STOP. :DD
Tu apie kurį kalbi? Turtingą gyvenimą ar meilės sparnus? ;DD

tą, kurį rašai tokiu šriftu ;D*

Tai čia meilės sparnai :DD
O tu skaitei kas iki šiol buvo? :DD

Nu nee ;DD
Nekreipk dėmesio. Aš nusišneku šiandien visą dieną ;DD
Labai ačiū ;*

Planas: surasti Simą

Gerda


Visi kartu slapčiomis, nepastebimai pasiėmėme savo dviračius. Viltė su Pijumi miegojo, o jų mama virtuvėje gamino ir niūniavo kažkokia dainą. Atsisėdome ant savo transporto priemonių ir išsukome į gatvę. Audrius važiavo pačiame priekyje, čia pat, už jo mynė pedalus Kostas, Gytis, Vilius ir Justas, o tuomet važiavau aš su Milda ir Dovile iš šonų. Stengiausi negalvoti apie tai, ką darome blogai,galvojau apie tai kaip Simas jaučiasi, kokia jo būklė. Pradėjome važiuoti stačiu kalnu į apačią, nuo kurio jau matėsi ligoninės stogas. Nežinau kokia jėga mane traukė, bet užguliau dviratį ir pralenkiau Gytį, Justą, tada susilyginau su Kostu ir Viliumi. Šie žvilgtelėjo į mano lekiantį dviratį ir kiek pristabdė. Kai beveik nuvažiavome nuo kalno prasidėjo gatvė. Aurimas sustojo, bet man buvo nebesvarbu. Mačiau mašinas, bet žinojau, kad spėsiu pravažiuoti. Praskriejau pro Aurimą ir šis kažką šūktelėjo, bet negirdėjau.Staigiai apsukau trumpesniu keliu ir numyniau. Sustojau prie parduotuvės, kuri stovėjo už kelių šimtų metrų nuo ligoninės pastato. Nužvelgiau jį ir apsidairiau krūmų. Radusi nulipau nuo dviračio ir įgrūdau į juos.
- Tu– nesveiko proto, - privažiavęs pradėjo rėkti Audrius. – Tu bent suvoki, kad iš tavęs blynas galėjo likti! Tu ką, šikna mastai? Lekia ji pas savo mylimą Simą ir nesidairo, - privažiavo likę draugai, bet Audrius vis dar įtūžęs liejo ant manęs pyktį. - Kvaiša! Ką mes su tavo lavonu darytume? Ką pasakytume tavo tėvams?
- Apsiramink,- liepiau ir mostelėjau į krūmus. – Dėk jį čia. Kiti tegu įgrūda ten, - parodau ir apsisukusi žengiu link ligoninės. Audrius griebė už peties ir pasirėmė į mane.
- Aš koją susitrenkiau ir tu mane vedi pas daktarą, supratai? – rimtu veidu paklausia. Linktelėjau ir sulinkusi nuo jo svorio pradėjau tempti link durų.
- Ką kiti susigalvos?
- Neįsivaizduoju,-burbtelėjo ir kai įžengėme į vidų perkreipė veidą. – Uj.. Atsargiau tu. Man skauda, - pradėjo vaidinimą.
- Atsiprašau,kur traumatologijos skyrius? – paklausiu vienos seselės. Ji susirūpinusi nužvelgė mano draugą ir pasakė kur eiti, dar spėjo pasiūlyti vežimėlį, į kurį ir įsodinau Audrių. Bėgdama koridoriais dairiausi po visas palatas.Klaidžiojome po ligoninę ir štai pamačiau vieno koridoriaus gale Dovilę su Justu ir Gyčiu. Šie piktais žvilgsniais šaudė vienas į kitą. Stumtelėjau Audriaus vežimėlį stipriau ir nubėgau prie jų.
- Arką nors radote? – paklausiau.
- Ne,- giliai atsiduso Dovilė ir pašnairavo į juos. – Idiotai, negali nuspręsti,kuris mano brolis, o kuris vaikinas.
- Kam visa tai?
- Seselė liepė pasisakyti kas esame vienas kitam, nes mūsų Justą išbėrė vienoj vietoj, -reikšmingai pasižiūri į tarpkojį. – Tai mūsų pretekstas būti čia.
- Aišku,- nusijuokia Audrius ir nužvelgia besiginčijančius vaikinus. – Užsičiaupkit judu. Justas brolis, o Gytis bus vaikinas.
- Kodėl?– užsispyrė Justas. – Nenoriu būti brolis.
- Tu su Dovile panašūs, to užtenka. Jeigu ką esi pusbrolis.
- Gerai,- įsiterpė Dovilė ir čiupusi abu už rankos nusitempė koridoriumi. – Mes į operacijų skyrių. Ten pasidairysime ar nieko nėra.
- Puiku,jei ką parašyk žinutę.
- Būtinai,- ir visi trys dingo už kampo. Atsisukau į Audrių. – Kur dabar?
- O kaip tau atrodo?
- Nežinau,- gūžtelėjau ir be jėgų klestelėjau į kėdę prie 154 kabineto. – Aš nieko nebežinau.
- Žinai,- nusukęs akis į šoną prabilo. – Aš pavydžiu Simui. Pavydžiu baltu pavydu, nes jis neieškodamas rado merginą, kuri pažadino jame jausmus. Jis to nesigėdija ir nori pasakoti apie tave visiems, - akimis sugavau jo žvilgsnį ir paraudau. –Dėl tavęs jis padarytų viską.
- Audriau,baik, - nunėriau galvą. – Man ne jauku.
- Kodėl?
- Aš..nežinau.. Gal todėl, kad tiek metų jį pažinojau ir tik dabar įklipau iki ausų.
- Dieve..Jūs abu mąstote kaip mažvaikiai, bet jūsų draugystė kaip suaugusių žmonių.
- Taip manai? – kilstelėjau akis.
- Taip,nes tai.. – staiga jis žvilgtelėjo į šoną ir pašoko. – Tavo tėčio balsas..Greičiau, bėgam.
- Ką?– išsigandusi nulekiu paskui jį. Jis atidarė pirmas pasitaikiusias duris ir nesižvalgydamas įgrūdo mane vidun, o tada įsmuko pats. Pačiu laiku, nes kaip tik iš už kampo išlindo tėvų grupelė. Išsigandusi ir dar neatsigavusi nuo lengvo šoko šnibžtelėjau. – Auri, vėžimėlis.
- Tiekto, - atsakė jis atsisukdamas į patalpą. – Žiūrėk. Mes sandėliuke.
Atsisukau ir vos nesušvilpiau.
- Čia gi visko rasti galime, - nusijuokė jis ir apsižvalgė. – Žiūrėk, - parodė man iškabintus chalatus.
- Na ir kas?
- Tu tikrai buka, - pavartė akis ir jau norėjo tęsti, bet nutildžiau jį ir kiek pravėrusi duris žiūrėjau ir klausiausi tėvų pokalbio.
- Kas ten vyksta?
- Jei nutilsi išgirsi pats, subariau jį. Audrius atsirėmė į mano nugarą ir aš kiek susikuprinau. Leisdama jam irgi stebėti.
- Ričardai negalime šitaip imti ir įeiti.
- Kodėl?Jis mano sūnus.
- Tavo sūnus dar negrįžo po sunkios operacijos.
- Ir todėl negaliu eiti į palatą?
- Brangusis ji teisi. Ko tau ten? – uždėjo vyrui ranką ant peties Simo motina.
- Noriu būti ten, kai jį atveš.
- Tavo sūnus bus po sudėtingos operacijos, - sunėręs rankas ant krūtinės pasakė Mildos tėtis. Jis gydytojas, todėl jo žodžiu net nesuabejojau. – Tavęs neleis į palatą. Jam reikės poilsio ir ramybės.
- Aš jo tėvas, - sugniuždytas Simo tėtis klestelėjo į kėdę prie palatos.
- Vadinasi jis bus čia atvežtas, - sumurmėjo Audrius.
- Taip,- sunerimus apsidairiau. – Bet aš negalėsiu jo pamatyti. Juk girdėjai ką sakė.
- Nesvarbu.Sugalvosim ką nors.
- Eime visi į kavinę išgerti ko nors, - pasiūlė mano tėtis. – Operacija dar gerą valandą bus, tad mums reikės jėgų ir kantrybės sulaukti jo grįžtančio.
- Gerai,- pašoko Simo mama ir nusitempė vyrą. Kiti suaugę nuėjo iš paskos. Audrius greitai apsisuko ir griebęs chalatą užmetė ant manęs.
- K-ką tu darai? – paklausiau kišdama rankas į rankoves. Jis nieko nesakydamas uždėjo man ant veido medicininę kaukę.
- Tu seselė. Kai tik jį atveš įeisi ir pasakysi... Sugalvosi ko tau ten reikia, - kalbėjo jis pakabindamas ant manęs fonendoskopą. Sumišusi žiūrėjau į jį.
- Tu ką? Negirdėjai kaip sakė, kad nieko neleis į palatą? Tu negirdėjai kaip sakė,kad jį atveš tik po valandos.
- Girdėjau,bet TU būsi seselė. Tave įleis, o palaukti nesunku.
- Bet..O kaip tu? – galva neišnešė, kad apsimesiu sesele. Staiga atsidarė durys ir įėjo tikroji ligoninės seselė. Išsigandusi pašokau ir pažvelgiau į Audrių. Jis šypsojosi.
- -Ką jūs čia veikiat? – griežtai paklausė mudviejų.

Gerai, saule. Tuoj įkelsiu ;DD
Tu kvėpuok tik ;DD

Palata

Gerda

Pro kaukės plyšelį žiūrėjau į tą seselę, kaip į velnią. Ko mums reikia? Buvau paralyžiuota ir nieko negalėjau padaryti: nei prasižioti, nei pajudėti. Audrius nusijuokė ir paplekšnojo jai per petį.
- Milda, tu - puiki aktorė, pagyrė ją. Sustingusi stebėjau ką seselė atsakys. Ji nusiėmė kaukę ir taip pat nusišypsojo.
- Ačiū, Audriau, - padėkojo, o aš tuo tarpu įkvėpiau oro, nes buvau pamiršusi kvėpuoti iš išgąsčio. Pro lūpas netyčia pasigirdo švilptelėjimas ir greitu judesiu užsidengiau burną. Audrius kreivai nužvelgė mane ir atsisuko į Mildą.
- Mes jį radom, - Milda susiraukė.
- Aš jį radau, - pataisė Audrių. – Jūs negalėjote. Jis operacinėj.
- Mes radome palatą, į kurią atveš jį po operacijos, - atsakė jis ir atsisuko į mane. – Žinai ką daryti, tad mes einame.
Išsigandusi pradėjau purtyti galvą, tai turėjo reikšti, kad bijau pasilikti viena, bet Audrius įsikibęs Mildai į parankę išėjo ir paliko mane. Visiškai viena stovėjau tame sandėliuke ir spoksojau į duris. Išgirdau sambrūzdį koridoriuje ir pašokau. Pabudusi iš transo priėjau prie durų ir atidariau jas tikėdamasi išvysti Audrių su Milda, tačiau pamačiau sanitarus vežančius lovoje pacientą. Vėl gavau šoką, nes jie įvežė jį į Simo palatą. Daktaras ėjęs iš paskos įbruko man kažkokį dėklą su dokumentais ir pašnibždom pasakė ką turėčiau padaryti su jais. Linktelėjęs galvą į Simo palatą pasakė jo vardą, pavardę, gimimo metus ir bedęs pirštu į dėklą pasakė, kad čia ligos istorija. Linkčiojau kaip užvesta, nes kalbos dovaną praradau prieš penkiolika minučių. Daktarui ir sanitarams dingus ne drąsiai priėjau prie palatos durų. Pravėriau jas ir išvydau lovoje gulintį Simą. Prie jo prijungta buvo daug vamzdelių, laidelių, prijungta lašalinė ir monitoriuje pypsėjo jo pulso dažnis. Priėjusi prie jo nusiėmiau tą medicininę kaukę ir paėmiau jo ranką. Pagaliau jausmai ėmė viršų ir mano akyse susikaupusios ašaros pradėjo tekėti skruostais. Nebegalėdama susilaikyti sukniubau ant kėdės šalia lovos ir paslėpusi veidą pataluose pradėjau verkti. Širdį suspaudė taip, kad net aiktelėjau. Juk dėl to, kad jis guli čia esu kalta aš. Jei būčiau ėjusi pakelta galva, būčiau mačiusi tą idiotą ant motociklo ir pasitraukusi į šoną. Nieko nebūtų nutikę ir man nereikėtų lieti ašarų prie Simo lovos. Pakėlusi galvą nusišluosčiau ašaras ir spustelėjau jo ranką. Gal man pakalbinti jį? Kaip filmuose, šmėstelėjo galvoje. Gal jis pabustų?
Palatoje buvo tylu, tylu. Tik pulso aparatas ritmingai pypsėjo.
Atsidususi prasižiojau ir išgirdau koridoriuje žingsnius. Greitai atsistojau, bet netyčia užkliudžiau vieną iš laidelių. Ausį perrėžė spigus begalinis pyptelėjimas, o koridoriuje skubantys žingsniai. Kai palindau po lova, kaip tik atsiplėšė palatos durys ir pasigirdo Simo mamos klyksmas. Išsigandusi trinktelėjau galvą į lovos dugną, bet vėl užčiaupiau savo burną, kad nepasigirstų mano balsas. Negalėdama patikėti spoksojau į laido galiuką esantį prieš mane. O Dieve! Drebančiais pirštais sukrapščiau jį ir pakėliau prieš save. Pasukusi galvą pastebėjau kaip lovą apspito daug kojų, girdėjau kaip Simo mama kūkčioja, o dėdė Ričardas ramina ją, nors pats vos sulaiko jausmus. Pradėjau kūkčioti. Aš nužudžiau Simą. Į palatą įlėkė gydytojai ir išgrūdo visus suaugusius. Seselė pradėjo tikrinti aparatus ir pagriebusi laidelio galą, likusį prie Simo timptelėjo, o galas buvęs mano rankoje išsprūdo.
- Kaip jis ištrūko? – paklausė ir supratau, kad įkiša jį atgal. Palatoje pasigirdo tas pats ritmingas pypsėjimas ir aš nebeišlaikiusi šniurkštelėjau. Seselė sukluso, todėl sugrūdau puse rankovės sau į burną, kad nesigirdėtų mano verksmo. Ačiū, Dievui jis gyvas, bet faktas, kad galėjau laisvai jį užmušti neleido aprimti skausmui, kurį jaučiau. Seselei išėjus girdėjau balsus koridoriuje. Atsigulusi ant šaltų grindų po lova, kurioje gulėjo Simas pasidaviau jausmams ir nuovargiui. Aš sukeliu per daug bėdų viskam. Norėjau išnykti ir nieko nebematyti, nebegirdėti nebejausti... Gal geras dešimt minučių pragulėjusi savigraužoje, agonijoje pakėliau akis į lovos dugną. Ištraukiau rankovę iš burnos ir prikandau lūpą. Lova sujudėjo ir aš išpūtusi akis aiktelėjau. Juk nejudinau jos. Iš po lovos iškišau galvą. Simo pirštai truktelėjo ir susigniaužė į kumštį. Mano kūnas ne valingai sujudėjo ir aš galiausiai visai išlindau iš po lovos. Atsistojusi paliečiau jo kaktą, kuri visa buvo šlapia nuo prakaito, perbraukiam per išdžiuvusias lūpas, kurios sukrutėjo ir be garso ištarė mano vardą. Šyptelėjusi pro ašaras pasilenkiau ir pabučiavau jo skruostą. Atsitraukusi užsimaukšlinau kaukę ir išėjau pro duris. Ten sėdėję tėvai pašoko ir išpūtę akis žiūrėjo į mane.
- Kaip jis? Kas jam? Ar galime užeiti? – papurčiau galvą ir nuėjau koridoriumi, lyg užhipnotizuota. Prieš man pasukant dar girdėjau kaip dėdė Ričardas suburbėjo, kad čia dirbantis personalas pats klaikiausias.

Simas

Greitai sukirtau vakarienės likučius ir nubėgau prie sūpuoklių. Ji suposi vis aukščiau ir aukščiau. Pasiekusi viršūnę pradėjo stabdyti. Atsišliejau į medį. Jos plaukai plaikstėsi vėjyje, tai uždengdami veidą, tai atidengdami kaklą. Gėrėjausi ja. Jai sustojus ir pakėlus galvą visas mano pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Kai Gerda priėjo prie manęs nesusilaikiau ir apkabinęs ją pabučiavau. Jos lūpos buvo skirtos bučiuoti, todėl tam, kad nenuversčiau jos čia pat atitraukiau lūpas ir apkabinau. Laikiau glėbyje ir nenorėjau paleisti. Pajutęs, kad ji sustingo atsitraukiau ir dar kartą sugundytas pakštelėjau lūpas. Tada nusisukau ir nuėjau... su mintimi, kad ją myliu.
Sapnas buvo toks aiškus ir matytas. Niekaip neprisiminiau merginos vardo, bet žinojau, kad ją myliu.
Mane išmušė prakaitas, nes bandžiau prisiminti kuo ji vardu. Prisiminęs ištariau jį lyg mėgaudamasis skania, cukrumi apiberta ir šokoladiniu glajumi aplieta bandele. Šyptelėjau ir tada pajutau šaltuką. Sudėjęs visas pastangas į vieną judesį pramerkiau akis ir pastebėjau užsidarančias duris.

Nu davai.. Imk dar ;DD

Gerda

Nekreipdama dėmesio į tai, kad esu su seselės uniforma išėjau iš ligoninės ir pasiėmiau savo dviratį iš krūmo. Draugai jau sėdėjo ant savo dviračių ir spoksojo į mane laukdami ką pasakysiu, bet aš tylėjau. Taip tylėdama numyniau į namų pusę. Net į kalną, kurio viršūnę pasiekdavau tik nulipusi, dabar myniau iš visų jėgų. Mane pavijęs Kostas stūmė savo dviratį ir jau žiojosi sakyti kažką, bet Audrius ir Gytis jį sustabdė. Visiškai nesirūpindama savo saugumu myniau gatvėmis, todėl tik per stebuklą tuo metu nevažiavo mašinos. Pasiekusi namą numečiau dviratį į šoną ir nulekiu vidun. Trinktelėjau durimis ir išsitraukiau lagaminą, į kurį vėliau sudėjau daiktus. Viską sutalpinusi ėmiausi tėvų daiktų, o galiausiai baigusi surinkau tėvų numerį.
- Alio, - pasigirdo mano tėvo balsas.
- Tėti, prašau, atvažiuokite kuo greičiau. Mums reikia išvažiuoti.
- Nekalbėk nesąmonių. Simas ligoninėje.
- Todėl mes ir turime išvažiuoti, - bandžiau tikinti jį.
- Ne, mes negalime, brangute.
- Tėti, - balsas sudrebėjo, nors to nenorėjau. – Aš noriu išvažiuoti. Labai prašau.
Minutėle truko tyla, bet pagaliau išgirdau jo sutikimą ir padėkojusi padėjau ragelį. Į kambarį įvirto Audrius, Gytis, Milda ir Dovilė.
- Kur tu išvyksti? – paklausė vienu metu, o už jų mačiau strikinėjančius Kostą, Vilių ir Justą. Viltė ir Pijus tikriausiai dar miegojo.
- Namo,- ir atsistojau. Audrius žengė kelis žingsnius ir pastūmė mane atgal.
- Tu – durnas žmogus.
- O tai tau, - suburbėjau. – Ačiū.
- Aš dar nebaigiau, - atkirto jis. – Kodėl išvažiuoji? Juk Simo nepaliksi ligoninėj.
- Būtent, - vėl atsistojau. – Jis per mane pastoviai kur nors papuola. Nebegaliu čia būti, nes jis vėl kur nors įsivels, o dėl to kalta būsiu aš.
- Tu tikrai durna, - išpyškino Dovilė. Sužaibavau akimis ir paėmusi lagaminus prasibroviau į koridorių. Kostas ir Justas padėjo nunešti lagaminus į apačią.
Jau stovėjau kieme, kai tėvai atvažiavo. Tereikėjo sudėti daiktus į automobilį ir atsisveikinti su draugais. Oho! Šiuos žmones tikrai galėjau vadinti draugais. Esame pažįstami nuo vaikystės, bet niekada jais nebuvo iki šios vasaros. Nusišypsojau ir prisiminiau kaip mes visi taškėmės vandeniu jūroje, žaidėme tinklinį. Pati geriausia vasara, pamaniau ir įmečiau savo kuprinę ant galinės sėdynės. Atsisukusi padrąsinamai šyptelėjau visiems, bet štai po sekundės mane spaudė stiprus Dovilės ir Mildos glėbys. Po jų priėjo Gytis, Kostas, Vilius, Justas. Paskutinis atsisveikino Audrius. Apkabinęs šnibžtelėjo į ausį japoniškai „Baka“ ir aš nusijuokiau. Dar po kelių minučių sėdėjau automobilyje ir važiavau keliu į Vilnių. Jaučiau tuštumą, liūdesį, nostalgijos metas bus kiek vėliau, nors jau dabar jaučiau kaip maudžia paširdžius iš ilgesio. Juk dar visą savaitę turėjome leisti dienas ir vakarus kartu. Parėmusi galvą į langą užsnūdau.
Kai pagaliau pakilau, nusivaliau smėlį pamačiau, kad keli iš jų jau kopose ir tuo bus namie. Ant kalno, Justas, Kostas ir Milda atsisuko, kvietė likusius su manim ir Simu paskubėti, nes vakarienė laukia. Netikėtai Simas paėmė mane už rankos ir nusitempė paskui save. Ėjau paskui jį, o už mūsų Dovilė, Eglė, Viltė, Pijus, Gytis, Vilius ir Audrius. Galiausiai pasiekus namus Simas spustelėjo mano ranką ir paleido. Pakėlusi galvą mačiau, kad savo šypsena jis bando mane padrąsint ir jaustis geriau. Man atrodė, kad tikrai įsimylėjau.
Pabudau ir pamačiau, kad jau esame netoli namų. Dar prisiminiau pirmą bučinį su Simu ir išlipau iš mašinos. Išsitraukusi telefoną pamačiau 27 žinutes. Visos nuo JO.

Simas

Palatoje sėdėjo tėvai ir gyvai kalbėjo apie mane, avariją, ligoninės personalą ir operaciją. Iš esmės nesiklausiau jų pokalbio, nes sėdėjau žvelgdamas pro langą ir galvodamas apie Gerdą. Ką ji veikia? Kaip jaučiasi? Krūptelėjau, nes Gerdos tėtis užstojo langą, pro kurį žiūrėjau. Man neliko nieko kito kaip spoksoti į jį. Bespoksodamas išgirdau jo pokalbio telefonu nuotrupas.
- Ne, mes negalime, brangute... Na gerai. Sudėk tuomet daiktus ir mes išvažiuosime. Myliu tave, Gerda, - padėjęs ragelį jis priėjo prie žmonos. Sėdėjau įsitempęs ir atidžiai jį stebėjau. Kažką pasakęs Kosto tėvui tiesiog paėmė ir išėjo pro duris laikydamas už rankos mano merginos motiną. Griebiau telefoną ir parašiau Gerdai žinutę. Po pusvalandžio tylos apipyliau ją žinutėmis, nes nerimas ėmė viršų. Aš jai ne rupiu? Jai visiškai nusispjauti į tai kas buvo? Ar ji negali susitaikyti, kad galiu likti invalidas? Nusikeikęs prie tėvų atsiguliau ir užsiklojau antklode galvą. Norėjau nieko nematyti, negirdėti, nejusti.

Kartu

Simas

Po kelių savaičių mane paleido. Grįžęs į namuką pamačiau visus išskyrus Gerdą ir jos šeimą. Visi tvarkėsi. Ramentus padėjau į šoną ir apsidairiau.
- Tau negalima dirbti tad sėskis ir ilsėkis, - pasodino mane į kėdę mama.
- Kur Gerda? – paklausiau stebėdama mamos veidą. Šis per akimirka tapo susirūpinęs ir keistas. – Mama? Kur ji?
- Vilniuje, - nusukdamas žvilgsnį atsakė.
- Kodėl? – vėl uždaviau klausimą.
- Todėl. Nebūk kaip mažas vaikas. Jie turėjo išvykti ir tiek.
- Kodėl? – pakartojau klausimą.
- Simai, neįkyrėk, - atkirto ir nuėjo. Nieko nesuvokdamas žiūrėjau kaip ji nueina. Pasikrapštęs pakaušį atsidusau. Vadinasi Gerda manęs matyti net nenori. Nejaugi tai tebuvo trumpas vasaros romėnėlis? Kaip knygose mergaitėms. Purkštelėjęs pasirėmiau galvą ir visai to nenorėdamas įklimpau į svarstymus. Netikėtai gavau kumštelėjimą į pašonę.
- Ko tu miegi? Ligoninėj neatsigulėjai? – paklausė Audrius. Pakėlęs akis gūžtelėjau.
- Nežinau. Tiesiog galvoju.
- Apie ją, - pareiškė jis. – Nesistebiu, - ir atsisėdo į šalimais esančią kėdę, o šluotą, kurią laikė rankoje atrėmė į ranktūrį.
- Na ir? Ką tuo pasakyti nori? – paklausiau jo.
- Nieko. Tiesiog ji jau kelias savaites išvažiavus, nieko, kaip supratau, tau nesakė ir nepaaiškino. Peršasi išvada, kad tu jai nieko nereiški.
- Ir be tavęs jau suvokiau tą..
- Arba, - tęsė jis. – Ji jaučiasi kalta ir nenori matyti tavęs tik dėl to, kad bijo jog kaltinsi ją. Taip pat nenori tau pridaryti tau dar bėdos. Žinant jos būdą manau antras variantas labiau tinka, - baigęs atsisuko į mane ir nusijuokė. Aš sėdėjau netekęs žado. Iš kur jis žino tiek daug apie žmonių mąstymą? To ir paklausiau.
- Tiesiog aš stebiu, o žmonės.. Jie nuspėjami, - šyptelėjo žiūrėdamas į tolį. – Ypač visa tai pastebi, kai žmogų pažįsti, - pakėlė antakius ir atsistojo. – Na ką gi.. Einu tvarkytis, o tai Dovilė mane prilups.
Jam išėjusi mąsčiau apie jo žodžius. Jis teisus... Tikriausiai. Tada į kėdę, kurioje ką tik sėdėjo Audrius, klestelėjo Dovilė. Pažvelgiau į ją.
- Simai, tu tik neliūdėk. Ji tave myli, tik jai sunku matyti, kad dėl jos kaltės patekai į avariją.
- Dovile.. – pradėjau, bet ji parodė ranka, kad tylėčiau.
- Negaliu aptikėti, kad ji šitaip pasielgė, nes ji visada buvo drąsi, bet tai, tikriausiai, todėl, kad tu jai rūpi, - labai jau daug ji ten kalbėjo, kad aš net nespėjau visko suprasti, bet kažkas panašaus ką kalbėjo Audrius. Galiausiai nuo jos kalbėjimo man paskaudo galvą ir aš ją užčiaupiau, uždėdamas ranką ant burnos. Ši sumirksėjo ir tylėdama atitraukė ranką.
- Gerai jau gerai. Išeinu... – atsistojusi nuėjo. Lydėdamas ją akimis galvojau planą. Atsistojęs pasiėmiau ramentus nustirksėjau iki savo kambario pirmame aukšte, kurį man įkūrė. Paskambinau taksi ir iškrapščiau pinigus iš savo kuprinės. Eidamas vėl į lauką sutikau Viltę ir Pijų.
- Ei.. Vaikai... – pakviečiau juos. Šie pribėgę strikinėjo.
- Simai tu didvyris.
- Na nesu aš jau toks didvyris, - paraudau truputi, bet nesvarbu. Man reikėjo įvykdyti planą. – Kai pamatysite mano mamą pasakykite, kad aš išvažiavau į Vilnių.
- Gerai, - palinkčiojo abu ir nubėgo. Greitai, kiek tik koja leido nustriksėjau iki gatvės. Privažiavus taksi įlipau ir paprašiau važiuoti iki geležinkelio.
Po, tikriausiai, penkių valandų išlipau Vilniaus stotyje. Įlipęs į mikroautobusą jau buvau pakeliui į savo tikslo pabaigą.

Gerda

Sėdėjau savo kambaryje atsirėmusi šonu į langą. Lauke buvo debesuota, bet saulė vis tiek buvo ryški. Stebėjau vaikščiojančius žmones ir galvojau, kad jiems gerai.. Juk per juos niekas nepakliuvo į ligoninę. Paėmiau puoduką sulčių, kuris stovėjo šalimais. Nugėrusi šiek tiek sustingau. Gatve kiek šlubuodamas ėjo vaikinas be galo panašus į Simą. Padėjau puoduką atgal ir prisiplojau prie lango, bet vaikinas nuėjo. Atsidususi vėl atsilošiau ir stebėjau žmones. Įėjo mama ir pasiėmė puoduką, paglostė galvą. Pastovėjo minutę šalimais, bandė kažką sakyti, bet negirdėjau. Jai išėjusi pašokau. Prieš mano langus stovėjo tas pats vaikinukas, tik su gėlėmis. Papurčiusi galvą atidariau langą.
- Simai? Čia tu? – mano akyse tikriausiai buvo siaubo labiau nei meilės, kurią jaučiau jam.
- Taip, Gerda. Įleisi? – paklausė ir aš nulėkiau link durų. Atidarius nubėgau prie jo ir stipriai apkabinau. Jis susvirduliavo ir taip pat apkabino. Stovėjo ilgai tiek ir dar ilgiau taip būčiau stovėjusi, bet jis kostelėjo sakydamas, kad jam šiek tiek skauda. Negalėdama patikėti, kad jis čia atsitraukiau, bet gėrėdamasi žiūrėjau jam į akis. Jis krenkštelėjo ir padavė puokštę.
- Ačiū, - paraudau ir nuleidau žvilgsnį. Tada nuėjome į vidų. Mama vos nenualpo jį pamačiusi, o tėtis reikšmingai linkčiojo. Nuėjo iki mano kambario ir užsidarėme. Atsisėdusi į sofutę palaukiau kol jis įsitaisys kitoje. Dar kelias minutes tylėdami stebėjome vienas kitą. Tada aš prabilau, nes nebegalėjau jausti tos tylos. Ji mane slėgė.
- Nereikėjo man šitaip apsielgti, bet nemačiau, tiksliau, nenorėjau kitos išeities. Man buvo geriausia šitaip. Žinau, kad atrodo, jog nepagalvojau apie tave, bet iš tiesų galvojau.. daugiau nei reikia, nes nenorėjau tavęs vėl įklampinti į bėdą. Tėvai mus užklupo besibučiuojančius, tada nuogus lovoje, o tada... – balsas užsikirto. – Tada dar ta avarija. Aš maniau, kad tai vis mano kaltė. Jei nebūčiau pykusi ant tavęs tada, jei nebūčiau nuleidusi galvą. Viso to nebūtų.. Aš labai apgailestauju dėl visko.
Baigusi prikandau lūpą ir laukiau kol jis ką nors pasakys, bet jis tylėjo ir žiūrėjo. Jaučiausi tokia nusikaltusi, o jo tyla mane gniuždė dar labiau. Pradėjau gniaužyti rankas ir nervintis, kad žiojausi vėl teisintis, bet jis pagaliau prabilo šiltu, bet pilnu skausmo balsu.
- Tu visko gailiesi? Negi tau nieko tai nereiškia? – jo akys prisimerkė. – Sakai galvojai apie mane, bet galėjai atrašyti bent į vieną žinutę. Pasakyti, kad tau viskas gerai, - jo akyse pastebėjau graudulį. Atrodė jis tuoj pradės verkti. – Tu bent įsivaizduoji ko aš prisigalvojau? Man.. Maš tiesiog vietos sau neradau. Maniau nenori manęs matyti, nes galiu likti invalidu.. Bjauriu, atstumiančiu...
- Ne, - pašokau desperatiškai purtydama galvą. Pritūpiau prie jo. – Tu nesupratai manęs. Aš gailiuosi, kad per mane tu atsidūrei ligoninėje, gailiuosi, kad nepakėliau galvos ir pati nepasitraukiau. Tu klysti, nes aš norėjau tau atrašyti. Ir dar kaip, bet bijojau, kad tu pyksti. Bijojau, kad tu mane kaltinsi dėl to kas nutiko. Man nerūpi, kad tu gali likti invalidas, - akyse susikaupė ašaros, bėriau žodžius kaip žirnius. – Tiksliau rūpi, bet ne ta prasme, kuria tau atrodo. Aš nenoriu, kad tu juo liktum, nes tada niekada sau neatleisiu.
- Aš tave myliu, kodėl turėčiau pykti? Tai nelaimintas atsitikimas, - suėmė mano rankas.
- -O aš myliu tave, - norėjau tęsti, bet negalėjau. Tiesiog nebežinau ką dar pasakyti. Šiek tiek pakilau ir pabučiavau jį. Jis timptelėjo mane ir aš atsisėdau jam ant kelių. Bučiavomės taip aistringai ir karštai, kad net nepastebėjome įėjusios mano mamos.
- Ši pastačiusi padėklą su arbata ir sausainiais pasišalino plačiai šypsodamasi.