Ingos kūryba alive

Jooo... Užkabinai :)

Vaida nesiparink.. Štai tau tęsinys ;DD

Čia labai mažas skyrius, nes šeštame visas įdomumas ;DD
Bet jo nekelsiu.. Reiks palaukt kai baigsiu septintą. ;p





Patekusi į lauką pasijutau šiek teik geriau.. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Pasijutau stebima ir atsisukusi į Faustą pamačiau jo mėlynas skvarbias akis – jis stebėjo mane.

- Ar ilgai mane stebėsi? – paklausiau.

- Kiek galėsiu tiek žiūrėsiu. Ar kas nepatinka? – atkirto jis. Nesitikėjau tokio atsakymo, tad tik rūsčiai nužvelgiau jį ir apsisukau. Jis čiupo už rankos, tad man beliko tik sustot.

- Kodėl kas kartą bėgi nuo manęs? – vėl uždavė klausimą.

- Nebėgu. Tiesiog neturiu apie ką su tavimi kalbėtis, - atsakiau.

- Gal norėtum ryt nueiti į kiną?

- Nematau butinybės, tad ne, ačiū. – pašaipiai tarstelėjau.

- Nebūk tokia šalta. Juk patinku tau.

- Nebūk toks įsitikinęs, - prunkštelėjau. Nespėjau mirktelėti kai mane bučiavo vaikino lūpos. Jos buvo šiltos, minkštos ir beprotiškai saldžios. Jis taip meistriškai bučiavosi, kad man kojos sulinko, kaip tik tuo metu apsidžiaugiau, kad jis mane laikė, nes būčiau nugriuvusi. Kai pagaliau paleido stovėjau lyg apsvaigusi.

- Ar vis dar sakysi, kad nepatinku? – sušnabždėjo Faustas atsirėmęs man į kaktą.

- Ne, nesakysiu, - šnabždesiu į šnabždesį atsakiau. Tada apsisukau ir nuėjau.

Esi pasibučiavusi su bernu, kad taip išraiškingai parašei? Beje... Labai fainas skyrius... Tik laaaaabai mažai.

Gabija> nebūtina bučiuotis ;p Galima ir iš knygų prisiskaityti, o po to fantazijos reikalas ;D

Vaida> Jopšikmat.. nu esu esu bučiavusis ;DD Neskubink manęs, nes aš turiu lėkt pasimatyman ;p ;D laiko neturiu db

O aš trečia :) Jei iki klaipėdos ji dakeliaus xD

Sandra> Rašysiu.. dabar? ;DD

Erika> uj.. Įkvėpei mane. Aš jums dar neišleistą knygą čia suvarysiu. JAu būsit perskaičiusios ;DD

Vaida> Šaunu... Gal dar vienoje eilėje stovėsit? ;D

Gabija> Ir tu dar? ;Oo ;DD


Prajuokinot panos.

Kitą dieną mokykloje vengiau susitikti su Faustu ir Viliumi. Nenorėjau nei vieno iš jų matyti. Alė kaip visada tarškėjo, todėl galėjau nesiklausyti.

- Tu net neįsivaizduoji kaip jūs atrodėt!! Daug kas tave stebėjo, bet tu gi žinai tai. Kaip visada esi dėmesio centre. Tai va... Tada Roberta paskelbė, kad pas ją vyks vakarėlis šį penktadienį. Aš, žinoma, iš karto supratau, kad ji nori dėmesio. Beabejo jai pavyko, bet neilgam. Vilius paklausė kelintą valandą ir ji koketiškai. Taip taip, koketiškai jam atsakė, kad nuo 20h, o tada... Tu nepatikėsi... Ji pasikorė jam ant kaklo. Na tu supratai, kad apsikabino.

- Pala.. Ką tu pasakei?! – perklausiau aš.

- Tu ką?? Nesiklausei?

- Am.. Klausiausi, bet nelabai gerai išgirdau...-teisinausi aš. – Tai kaip jis sureagavo į tokį jos elgesį?

- Nusišypsojo ir taip pat apkabino, – paprastai atsakė Alė. Galvoje prasidėjo minčių lietus. Kodėl? Kaip galėjo? Blefavo?? Įsiutau. - O kas yra?

- Nieko, - tariau. Atsiprašiau jos, pasakydama, kad turiu kai ką sutvarkyti. Dabar privalėjau susirasti Vilių. Ėjau per koridorių ir kaip visada jaunesni mokiniai man praskyrė kelią. Kažkodėl apėmė šypsena ir drąsiai pasukau į kitą koridorių. Kažkas sušuko „atsargiai!“, bet buvo per vėlu. Į mane atsitrenkė kažkas.

- Žiūrėk kur eini, - pasakiau pasilenkdama ir pasiimdama savo vadovėlį. Kai atsistojau ir pakėliau akis norėjau prasmegti skradžiai žemę.... Janas.... Susinervinusi apsidairiau gal kas eis pro šalį ir išgelbės.

- Kokios mes agresyvios.

- Nuo kada tu esi moteris? – sarkastiškai pratariu. Nužvelgiu jį žeminančiu žvilgsniu, jau noriu eiti, bet jis sugriebia už alkūnės ir sustabdo mane.

- Na jau ne, mažute...

- Nevadink manęs taip, - tyliai, bet aiškiai, nukertu ir trukteliu ranką iš jo gniaužtų. Jis jau žiojosi atsakyti, bet padarau kaip kas kartą kai nepageidauju jo draugijos. Švysteliu plaukais jam į veidą ir nueinu. Merginos stovėjusios šalimais išsižiojusios žiūrėjo į apstulbusį Janą ir nueinačia mane. Šyptelėjau pati sau. Pastebėjau koridoriaus gale einantį Vilių. Paspartinau žingsnį, bet mačiau, kad nespėsiu jo sustabdyti. Išsitraukusi telefoną parašiau jam sustot. Kai jis jau buvo bedingstąs už kampo išgirdau kaip gavo žinutę ir perskaitęs sustojo, o tada atsisuko. Priėjusi prie jo trenkiau skambų antausį.

- Daugiau prie manęs nelysk, - apsisukusi ruošiausi eiti šalin, bet vėl man buvo sugriebta už alkūnės. Nusivedęs į šoną, kur mažiau žmonių įniršęs paklausė:

- Kokio velnio? Ar aš dabar lindau?

- Ne, bet tai tau už vakar.

- Pavėluota reakcija. Aš atve, kaip pastebėjai, vakar bučiavau. Tu, pastebėjau aš, irgi mane. Taigi paaiškink už ką trenkei?

- Bučiavaisi su manim, o tada glėbesčiuojiesi su Roberta, - sušnypščiu.

- Štai kur problema, - linkteli jis, bet supratau, kad jis šaiposi. Jau užsimojau dar kartą trenkti, bet jis sugavo mano ranką ir papurtė galvą.

- Negerai muštis. Tai taip neetiška elito merginai.

- Užsičiaupk tu, elitinis asile.

- Aš matau, kad tu pavydi.

- Nepavydžiu, idiote, - piktai atsakau.

- Tai kas čia per dramos dėl Robėrtos? – susidomėjęs paklausia.

- Tai tau pamoka. Kad neįtrauktum manęs į savo kolekciją. Mes draugai! Jau kiek laiko esame jais ir tu dabar sumanei viską sugadinti.

- Visu pirma aš nieko negadinu. Kiek prisimenu tu sakei, kad viskas buvo klaida, mes užsimiršome. Viskas pamiršta, - šaltakraujiškai metė man mano pačios žodžius. Nesutrikau ir ištraukdama ranką atkirtau:

- Visa tai buvo PRIEŠ tau įsisiurbiant man į lūpas kaip grobuoniui. Tu manęs norėjai.

- Ir dabar noriu, bet kaip matai nieko nedarau, - sumurma jis. Aš iš inercijos pasisuku ir ruošiuosi eiti, bet klupteliu ir jis mane pagauna. Dabar supykau ant savęs.

- Paleisk mane.

- Dabar to nenorėk, - burbteli amn į ausį ir supratau, kad jai paleis tėkšiuosi ant žemės.

- Pastatyk mane.

- Gerai, madam, - pasakė, o tada pastatė ant kojų.

- Tavo žiniai aš – panelė, - taip tarusi nueinu į kabinetą.

Erika> Vis dėl to vieną įkelsiu.. Nes šitas ilgas labai ;D


Gvidas mane išleido netoli pagrindinės gatvės, kad viską ką noriu pasiekčiau pėščiomis. Nuėjau į kavinę ir išsitraukiau telefoną. Parašiusi Alei užsisakiau dvigubą irisinį frappe. Kol laukaiu užsakymo gavau draugės žinutę:





Atsidususi atrašiau:

Atnešė mano gėrimą ir aš gurkštelėjau. Po minutės gavau Alės atsakymą:





Šyptelėjau. Tada susiradau Fausto numerį ir parašiau:





Atsigėriau savo frappe. Padavėja atnešė man žurnalą. Atsiverčiau jį, bet suvirbavus telefonui čiupau jį ir perskaičiau sms nuo Fausto:





Smaigiau atsakymą, po to varčiau žurnalą. Už dešimties minučių užverčiau jį ir aiktelėjau.

- Ar aš toks baisus?

- Ne, bet galėjai įspėti, kad aju esi čia.

- Nemačiau būtinybės, - atsakė Faustas. – beje, man patiko tave stebėti.

- Labai miela, - su ironija pasakiau. Padavėja atnešė kavos, pastatė prie vaikiną ir koketiškai šyptelėjusi pasišalino.

- Jei pakvietei tam, kad galėtum ironizuoti tuo išgersiu ir išeisiu.

- Kur keliausi? – Paklausiau prieš tai gurkštelėjusi gėrimo.

- Mieloji, nuo kada tau rūpi ką veikiu? – bandė sutrikdyti mane. Šiek tiek sunerimau. Kur dingo amlonus elgesys?

- Ar tik ne tu kalbėjai apie tai, kad aš patinku tau? – kilstelėjusi antakį klausimu į klausimą atsakiau. Po to pridūriau: - galime kur nors nueiti.

- Ruošiausi eiti aps draugą.. – atsakė stebėdamas kaip įsidedu šiaudelį į burną ir traukiu frappe. Mačiau kaip jis stebi mane geriant. Lėtai ištraukiau šiaudelį ir Faustas apsilaižė lūpas. Šyptelėjusi linktelėjau jam, kad kalbėtų toliau. Susivokęs, kad spokso pakėlė akis į manąsias ir stengėsi nebenukreipti žvilgsnio. – jis.. Jis rengia vakarėlį. Nori eit kartu?

- O.. – pakviečiau padavėją su sąskaita. Padėjau dešimtine ir atsistojau.

- Tai eisi su manim? – perklausė atidarydamas kavinės duris. Išėjusi į lauką atsisukau ir pasakiau tik tiek:

- Po pusantros valandos lauk manęs čia su transporto priemone, - pasisukau eiti.

- Palauk...

- Ką? – atsisukau. Jis prėjo ir apkabino mane per liemenį ir kai pradėjo linkti manaiu pabučiuos. Norėjau to. Deja, jis palinko prie ausies ir jaudinančiu balsu ištarė:

- Priblokši juos, kad ir kaip atrodytum.

Švelniai jį atstūmusi nusišypsojau.

- Pusantros valandos, - pakartojau ir apsisukusi nulėkaiu į drabužių parduotuvę gatvės gale. Ten išsirinkau tobulą suknelę: tamsiai pilka, šiek tiek aukščiau kelių. Prie iškirptės prisiūti karoliukai, blizgučiai sueina į vieną liniją ir šitaip tiesiai iki klubų. Nuo ten jie išsiskiria į šonus paslėpdami kišenėles. Iš nugaros suknelė atvira.
(čia parodau kaip maždaug ta suknelė atrodo iš priekio ir iš galo)





Kol pakavo suknelę paskambinau savo kirpėjai, kad tuoj pat atvyktų į mano namus. Ši sutiko ir pasakė, kad bus už penkiolikos minučių. Čiupau maišelį su suknele ir ištrūkusi į lauką paskabinau į grožio saloną.

- Ar yra laisvų vietu manikiūrui?

- Taip, - atsakė balsas. Už kampo pasukau ir kirtusi skersgatvį pasiekiau grožio saloną. Užėjau tenais. Paprašiau padengti bespalviu.

- Skubate kažkur? – paklausė nuvalydama laką.

- Taip.

- Jums pasisekė, kad tereikia tik nuvalyti ir padengti bespalviu.

- Žinau. Nesenai buvau čia.

- Prisimenu. Jums Yva darė manikiūra, tiesa?

- Taip.

- Ji turi savotišką skonį. Gal todėl pas ją tiek daug klijienčių?

- Sutinku. Ji labai gerai žino koks manikiūras tiktų į kokį nors pobūvį. Visada jį padaro išskirtiniu. Beje kur ji? – paklausiau.

- Šiandien laisvadienį pasiėmė, - baigusi lakuoti man nagus išdžiovino juos. Nusišypsojau jai ir sumokėjau dvigubai. Išbėgusi į gatvę sugavau taksi ir įsėdusi pasakiau namų adresą.

- Skubate, panele?

- Taip, labai. Sumokėsiu dvigubai, jei pašalinsite kamščius.

- Tuoj pat panele, - užgazavęs pasuko į šoną ir nudūmė per skersgatvį į kitą gatvę, ne tokią užkimštą. Ten lenkė mašinas kaip kokiose formulė 1 lenktynėse. Po 5 minučių buvau namie. Kambaryje jau laukė kirpėja.

- Tu užtrukai.

- Atsiprašau, - tada lestelėjau į kėdę. Sofi dirbo greitai. Suprantame vienas kitą tik pažvelgusios į akis. Patrumpino man plaukus ir sukėlė juos viršun į elegantišką kuodą. Prikišta segtukų šukuosena laikėsi puikiai. Po pusvalandžio buvau susiruošusi. Žvilgtelėjau į laikrodį. Liko pusvalandis. Velniava. Nuėjau į vonią ir pasidažiau, tada apsirengiau suknelę, apsimoviau aukštakulnius. Iš spintos išsitraukiau juodą, blizgančią delninukę ir nulėkaiu laiptais žemyn. Gvidas ištiesė paltuką ir atidaręs duris praleido. Kol lipau laiptais prie juodos mašinos, Gvidas greit nubėgo ir įšokęs į mašiną palaukė kol įlipsiu. Tik įlipau ir mašina truktelėjo iš vietos. Prisiplojau prie sėdynės.

- Gvidai, lėčiau.

- Gerai panele, jūs vėluosite.

- Ach.. tiek to. Gazuok, - greitis man patiko, bet ne mieste. Į susitikimo vietą pavėlavau dviem minutėm. Taip kaip ir reikia. Lėtai išlipau iš mašinos ir nuėjau prei Fausto. Šis stovėjo su smokingu prie savo limuzino. Priėjau prie jo. Jis žvilgrelėjo ir vėl nusisuko. Įsirėmiau rankaį šoną ir laukiau kada atsisuks. Pajutęs kad vis dar stoviu lėtai atsisuko ir išpūtė akis.

- Čia tu? – paklausė. Aš vis dar stovėjau įsirėmusi į šoną. Sutrikęs jis atidarė duris į limuziną. Įsėdau ir pasislinkau. Įsėdęs ir pasakęs vairuotojui tikslą atsisuko į mane.

- Aš.. Tu.. Aš.. – mekeno.

- Tu negali patikėti, kad per tokį trumpą laiką atrodau šitaip gerai.

- Taip. Kaip tu..? Tu atrodai labai.. –Pagaliau atsisukau į jį ir susidomėjsui ką jis pasakys. – seksuoliai.

Nieko nuostabaus. Aš taip ir turėjau atrodyti. Elegantiška ir seksuoli. Mano planas pasisekė. Šyptelėjau jam.

- Gal nori šampano? – sukruto jis.

- Neatsisakyčiau, - įpylęs Faustas pirmą padavė man, o po to įsipylė sau.

– Kur vyks vakarėlis? - paklausiau.

- Pas Maiką.

Paspringau šampanu. Faustas nustebęs žiūrėjo į mane, o aš sudejavusi padėjau gėrimą į šoną ir nusisukau į langą.