Never say bad...

Dėkui. O avai?

Irgi Inlove.

Dėkui

Drugeliai:

Skiriu Ingai (Kevinui) ir Ingai (Heidei) xD

Dėkui (hug) visi labai gražūs, bet 1 nelabai.Beje, kada to pasakojimo kaip dienoraščio tesinys??? Kurk, kurk, kurk.

So, Gabija deda visus pasakojimus į šalį (pratęs tik paskatinta klasiokų ir lietuvių mokytojos) ir pradeda DAR vieną. Štai įžanga:

Įžanga:

Laiptai į viršų - kelias į tolį. Skausmai išblėsta, likimas lieka. Lietus - gyvybė, saulė - mirtis. Spindesys - išsiaiškinta paslaptis, tamsa - ramybė,bet liūdesys.

Laikysies to, gyvensi ramiai...

Jums tai lengva pasakyti...

Dėkoju...
Beje, žmogeliai, jūs pirmi žmonės, kurie sužinojo apie šitą pasakojimą (net Ingai nesakiau xD Cha, cha, cha)

Nuotraukos iš serijos:
Durnybė liejasi per kraštus...

Gyvenimo takelis:


Ir gyvenimas būna apš*****:


Vienas šiam pasauly...:




Ten toli viskas geriau....:


Mes - tokie kaip kiti:



Už stiklinės sienos:



Ta svaigus dangaus mėlynumas:



Burbulų galybė:



Raštų rašteliai:


Ten bent mano atspindys:


Atstumas kamuoliukams ne kliūtis:

Bela Kalen rašo:

OMG,kokia pradžia.O banačia ;ooo

Dėkui... Nemaniau, kad taip sužavėsiu. Aš raudona iš laimės ir susidrovėjimo :D

Meiles abiem duodu :)

Pritariu visoms

Tania Denali rašo:

Mane irgi patraukė šie žodžiai...
Būtų įdomu išvysti ar tau pavyks tokį įdomumą išlaikyti ir savo kūriny...

Alisa Kalen rašo:

su kamuoliukais foto pakankamai įdomios ir gražios.

Emetas Kalenas rašo:

Įžanga, labai daug žadanti.. Nuostabi.
Foto- gražios. Net labai ;}

Džesika Stenli rašo:

Pritariu visoms

Ar neužtenka, kad jau nuo asmeninių foto raudona sedžiu. Dabar ant manęs galima kiaušinienę kept. Kas norit???

Agne --> Bandysiu... Tik laaaaaaaabai abejoju.
Bri --> o čia kurios? Kur tik kamuoliukai, ar kur matosi ir žolės, ar ko ten...
Sandra, Inga --> Ei, nu... Baikit. Optikos pasaulyje akinius įsigykit

Nereikia man akinių savo turiu

Jūsų tesimui, pirmas skyrius:


-Jau užknisai, Tomai.... Varyk iš čia!
Jau aštuonios dienos, kaip Tomas mane erzina. Nuo pat tos dienos.
Mano naujoje šeimoje neminime mano pavertimo ir priežasties. Man skaudu prisiminti tą dieną, kada buvau žiauriai sumušta ir palikta likimo valiai. Iki savo egzistencijos galo dėkosiu Erikui, už tai, kad jis mane išgelbėjo.
-Tai mano namai, o ne tavo. Ką noriu, tą darau,-pertraukęs mano mintis tarstelėjo Tomas ir pasiėmęs pultą ėmė jį maigyti.
Iš viršaus pasigirdo urzgimas. Tada laiptais nulėkė Laura.
-Dar pavadovausi...-pradėjo grasinti ji Tomui.
-O, ir vėl jie pradeda,-išgirdau Ievos bambėjimą viršuje.
Ieva - mano nekenčiamiausias žmogus Merinų šeimoje. Ir būtinai siunta ant manęs. Ko gi taip? Ar ji liūdi, kad neturi poros? Ar pyksta, kad kiti mane draugiškai priėmė.
Tada nesuvokdama savo veiksmų pralėkiau pro Tomą ir Laurą link laiptų. Užskriejusi jais pasukau į kairę. Į Ievos kambarį. Nesibeldusi įgriuvau ten. Ji sėdėjo prie veidrodžio ir gerėjosi savo veideliu. Man įsibrovus ji žvilgtelėjo į mane ir dirbtinai atsidususi sumurmėjo:
-Ir ko gi?
O aš, dingus veržlumui, stovėjau lyg mietą prarijusi. laimė tuo metu pasigirdo lėtėjančio automobilio variklio gausmas plente, ir padangos, nuriedančios nuo asfalto ant žvyruoto kelio. Pašokusi kažką sumurmėjau Ievai ir išlėkiau iš jos kambario žemyn. Apačioje vos nesusipuoliau su Tomu.
-Ievai užpuolė?-visai nejuokingai pajuokavo jis ir nusijuokė taip, lyg griaudėtų.
Sušnypščiau ir pasileidau bėgte prie durų. Jas atidariusi išvydau pilką Porshe. Peršokau visas keturias pakopas ir įlėkiau Erikui į glėbį. Jis mane apkabino ir pakėlęs apsuko. Kai nuleido, apdovanojau Eriką bučiniu. Jis man atsakė nuo tuo pačiu. Nusišypsojau.
-Pasiilgau tavęs,-sumurmėjau.
Erikas šyptelėjo.
-Tačiau aš neužtrukau.
-Vis vien.
Jis mane dar tvirčiau apkabino ir abu pasukome link namų.
* * *
-Žiūrėkit, balandėliai grįžo,-mus įėjus į vidų vėl prikibo Tomas. Visi išskyrus mane nusijuokė. Tada žvilgtelėjau į Eriką. Jis atsisuko į mane.
-Dabar?
Linktelėjau.
-Gal pirma persirenkim?-vėl paklausė jis nužvelgęs mano džinsinius šortus ir palaidinę.
-Hm...-apsimečiau galvojanti.-Gal...
Erikas paėmė mane ant rankų ir užnešė laiptais į kambarį koridoriaus gale. Kai įėjome, mane nuleido. Išgirdau slopinamą kikenimą apačioje. Sušukau:
-Viską girdžiu!
Kikenimas vis garsėjo. Galop tai perėjo į griausmingą juoką. Nesusilaikiusi nusijuokiau ir aš. Tada įlindau į drabužinę ir pasiėmiau paprastus marškinėlius bei džinsus. Atsisukęs Erikas papurtė galvą.
-Ką?-suniurnėjau.
-Tokių skudurų nesivilksi,-paaiškino jis ir ištraukė žydrą medvilninę suknelę.
Susiraukiau. Tada mostelėjau į maišus su kostiumais.
-Jei aš suknelę, tai tu kostiumą,-iškėliau sąlygą.
-Dėl manęs,-paprašė jis ir nusišypsojo angeliška šypsena.
Neatsilaikiau, ir pačiupusi suknelę nuėjau link durų. Tarpdury stabtelėjau ir atsisukau.
-Paskutinį kartą,-tarstelėjau.
Tačiau buvau įsitikinusi, kad tai tikrai ne paskutinis kartas.
Atėjusi į kambarį apsivilkau suknelę ir laukiau Eriko.

Ooo... Dar dvi. Na, bet nieko. Aciu

Užknisu, bet nesvarbu. Outra Vida (paskutrinis pasakojimas, kurį čia rašiau) nesulaukė pagyrų. Taigi kitas pasakojimas:

Pirmas bučinys pats saldžiausias...
Įžanga

Jis šyptelėjo ir įsisiurbė man į lūpas. Galvojau, kad sutirpsiu kaip sviestas keptuvėje. Stipriai stipriai jį apkabinus į darbą paleidau ir savo lūpas. Mes abu stovėjom lietuje. Bet mums tai buvo nemotais… Bent man. O tas bučinys….
Teisybė, kad pirmas bučinys pats saldžiausias.