Sapnų galia [by Sandra-Inga ;DD] 4 skyrius. mums reikia jusu komentaru

ĮŽANGA



Kai buvau maža nesuprasdavau kokie svarbus mano sapnai. Tik visai nesenai suvokiau kokią galią jie turi aplinkai. Tai nutiko, kai ėjau iš mokyklos. Kaip ir kasdien su Emile. Kalbėjomės tomis pačiomis temomis: mokykla, mokytojai, klasiokai, vaikinai.. Tada pamačiau JĮ. Vaikiną iš paralelinės klasės. Jis buvo neapsakomai gražus. Veidas lyg angelo, plaukai, neklusniai susitaršę, krito ant akių. Apsmukę džinsai ir džemperis jam labai tiko. Jis atrodė kaip modelis. Įsikibusi Emilei į parankę sukrykščiau:

- Tai jis! Jis! – mano akys buvo kupinos laimės, nes vėl pamačiau gražiausią mokyklos vaikiną. Emilė paėmė mane už rankos ir timptelėjo jo pusėn.

- -Ei, tu... DŽEMPUOTAS! – sušuko jam. Sustingau ne iš baimės, kad ji taip drąsiai į jį kreipiasi, o todėl, kad mane apėmė De Javu jausmas. Norėjau išdrįsti pati jam sušukti ir pamojuoti. Viskas vyko kaip per miglą.

Benas, toks buvo vaikino vardas, jau ėjo gatve, kai išgirdo jį kviečiant. Atsisuko pasižiūrėti. Prie jo ėjo dvi merginos. Tamsių plaukų mergina tempė su savimi šviesiaplaukę.. Pastaroji buvo iš paralelinės klasės. Tikra gražuolė. Tamsioji jam mojavo. Sutrikęs vaikinas jau suko galvą apsidairyti ar tikrai jam. Pasukęs galvą į kairę nepamatė nieko. Atsisukęs spėjo pamatyti mašinos žibintus, kapotą ir persigandusį vairuotoją. Tada aplinkui pasidarė juoda.











1skyrius







Einu pajūriu. Rankoje ledų porcija. Saulė jau po truputį leidžiasi, o aš prisėdu ant suolelio. Žvelgiu į jūroje skęstančią saulę. Kiekvieną vakarą čia ateinu pažiūrėti šio nepakartojamo vaizdo ir tikėdamasi pagaliau taip netyčia sutikti tą vienintelį. Jūroje nusitiesia takas iš saulės spindulių. Žiūriu į tą taką einantį per visą jūrą ir galvoju, kad galėtų būti kitame jo gale. Gal ten sėdi kitas toks pat kaip aš, gėrisi saulėlydžiu ir laukia kažko nepaprasto? Lyžteliu ledų. Pro mane eina ir eina žmonės. Daug jų atsisuka į mane, bet aš jų tarsi nematau. Pradeda temti. Ne. Tamsos aš nebijau. Pasimuistau ant suolelio ir toliau žvelgiu į baigiančią paskęsti saulę.

- Raminkis!- sušunka kažkoks vaikinas.

- Ooo.. Mažiukas išsigando. Gal bėk pas mamytę?- šaiposi iš jo kitas, su gobtuvu ant galvos. Pirmasis vaikinas pažiūri už nugaros. Jei stovi ant aukštos stačios uolos ir jam nėra kur trauktis.

- Kas nutiko? Bijai, kad mamytė neišgelbės?- toliau juokiasi kitas.

- Patylėk.- šaltai atšauna pirmasis.- Tu man niekas, kad nurodinėtum ką turiu daryti.- bando pasakyti drąsiai, bet jo balsas kiek virpa.

- O čia suklydai.- supyksta tas su gobtuvu ir stumteli išsigandusį vaikiną.

- Tu turi proto?- surinka pirmasis.

- Jeigu ne?- atšauna antrasis ir šį kartą vaikiną pastumia rimtai. Jis susvyruoja ant uolos krašto, bando atgauti pusiausvyrą, bet jam nepavyksta. Jis vartydamasis ore nukreta tiesiai ant iš jūros kyšančių akmenų. Tada jis visas papūsta kraujais. Atsimerkia, sušnabžda „Ana...“ ir sustingsta. Jo akyse atsispindi pirmosios žvaigždės, kurių jo akys nebemato.

Agresyvusis vaikinas pakraupęs pažiūri į išsiskėtojusį ir sulaužytą vaikino kūną. Jis purto galvą netikėdamas, kad tai padarė. Jo akys blizga kupinos baimės ir jis ima trauktis kažką rėkdamas ir mosuodamas rankomis, tarsi nuo ko gintųsi. Ima rautis nuo galvos plaukus ir rėkti. Tada paklaikęs nubėga tolyn. Išbėga į šalia uolų esantį greitkelį. Jis bėga neatsigręždamas viduriu eismo juostos nematydamas į jį važiuojančio sunkvežimio. Šaižiai sucypia stabdžiai, tačiau jau per vėlu. Sunkvežimis rėžiasi į paklaikusį vaikiną ir jis paskęsta kraujo klane. Jo akys žvelgia į menulį, o lūpos sušnabžda kažkam, ko nėra šalia: „Atleisk. Nenorėjau, kad tu mirtum. Taip ir nespėjau pasakyti, kad mes broliai. Aš irgi mylėjau Aną.“ Ir tada jis praranda sąmonę. Sunkvežimio vairuotojas išlipa kalbėdamas telefonu. Atvažiuoja policija, pasigirsta greitosios sirenos ir tada pasidaro tamsu... tamsu... tamsu...





Aplink pradėjo temti, galva svaigti. Rankomis yriausi per vandenį į paviršių. Išnėrusi pradėjau kosėti. Emilė priplaukė prie manęs ir susirūpinusi paklausė kaip jaučiuosi. Papurčiau galvą, kad Emilė suprastu - prastai. Rankomis įsirėmusi į baseino kraštą pašokau ir atsisėdau šonu.

- Niekaip negaliu pamiršti sapno.

- Džene.. – atsiduso ta. – Kiek gali pasakoti apie tuos sapnus? Aš dar nė karto nemačiau, kad jie būtų išsipildę.

- Nemeluok sau pačiai, Em, - užginčijau. – Tu matei Beną.

- O Dieve. Juk tai buvo prieš dvejus metus.

- Na ir kas? Juk tu žinai, kad tai iš mano sapno.

- Baik man pudrinti smegenis apie tuos sapnus, - supyko ir panėrusi nuplaukė į kitą baseino kraštą. Stebėjau ją plaukiančią. Jau nebe primą kartą susipykstame dėl mano sapnų – vizijų. Atsistoju ir nueinu į persirengimo kambarį. Ten dvokia chloru, bet man tas kvapas patinka. Šlapios grindys slidžios, bet dėl šlepečių mano žingsniai užtikrinti. Priėjusi spintelę atsirakinu, išsitraukiu drabužius. Šluostydamasi galvojau apie sapną. Kuo daugiau galvojau, tuo geriau suvokdavau sapno esmę. Aš galiu jį išgelbėti. Žinau vietą, beveik numanau laiką. Apsirengusi priėjau prie veidrodžio, įjungiau džiovintuvą. Tam pradėjus pūsti, karštą vėjo srovę nusukau į plaukus. Stebėjau buku žvilgsniu savo atvaizdą veidrodyje ir kurpiau išgelbėjimo planą.

Išėjusi iš pastato nuėjau nusipirkti ledų. Žengiau per pajūrio smėlį. Toks šiltas, švelnus, minkštas jis šiugždėjo man žengus bent žingsnį. Papūtė vėjas ir mano plaukai nuskrido už nugaros, veidą smėlio smiltelės. Pamačiusi suolelį atsisėdau ir stebėjau besileidžiančią saulę. Ši vieta mane ramina, todėl ateiti kas vakarą man pats didžiausias malonumas. Sėdėdama stebėjau saulės taką per jūrą. Prisiminiau ką galvojau sapne ir šyptelėjau sau. Galvojau apie vaikiną, laukiantį mane kitame jūros krante ant suoliuko. Jis irgi stebi šį mirguliuojantį geltoną taką, jis irgi galvoja apie mane. Lyžteliu ledų, o tuo tarpu aplink mane vaikšto žmonės. Jie vis pasižiūri į mane, o aš bereikšmiu žvilgsniu stebiu plačius vandenis. Pradeda temti ir aš kiek patogiau įsitaisau ant suolelio. Saulė jau tuo tuoj paskęs jūros bangose. Pajuntu, kad viskas apsitraukia migla. Greit atsisuku į uolas ir pamatau du vyrukus. Išsigąstu, nes žinau, kad nebespėsiu. Atsistoju, ledai nukrenta ant smėlio ir aš rankomis prisidengiu burną, kad nepradėčiau spiegti baimės kupinu balsu.

- Raminkis!- sušunka Metas.

- O-o-o.. Mažiukas išsigando. Gal bėk pas mamytę?- šaipiausi iš jo. Gobtuvas neleido jam pamatyti mano iškreipto veido. Metas pažiūri už nugaros. Žinau, kad jis tik dabar suvokė stovįs ant aukštos, stačios uolos ir jam nėra kur trauktis.

- Kas nutiko? Bijai, kad mamytė neišgelbės?- toliau juokiuosi.

- Patylėk, - šaltai atšauna.- Tu man niekas, kad nurodinėtum ką turiu daryti.

- O čia suklydai.- supykstu ir stumteliu išsigandusį vaikiną.

- Tu turi proto?- surinka.

- Jeigu ne?- atšaunu įpykęs ir šį kartą vaikiną pastumiu rimtai. Jis susvyruoja ant uolos krašto, bando atgauti pusiausvyrą, bet jam nepavyksta. Metas dingsta už uolos. Persigandęs prieinu prie krašto ir matau jį paplūdusį krauju. Išsigąstu savo poelgio. Jis mano brolis. Aš ką tik nužudžiau brolį, kuris nežinojo kas toks esu. Pradedu purtyti galvą ir išsigandęs pasileidžiu bėgti. Išbėgu į greitkelį ir lekiu nieko nematydamas. Mane mentai pasodins į cypę. Jie tikrai sužinos, kad tai mano darbas. Išgirstu aštrų cypimą.

Jaučiu kaip skrendu oru.

Nusiritęs į šoną jaučiu kaip kūną apgaubia kažkas šilto. Kraujas?

Kalbėti darosi sunku, mane apleidžia jėgos. Atsiprašau Meto ir sunkiai nurijęs seiles pratariu meilės žodžius į orą. Jų Ana niekada neišgirs. Girdžiu žingsnius, sirenas. O tada..

Tamsa.



Širdis plaka pašėlusiu greičiu. Jaučiuosi išsekusi kaip ir jis. Susmunku ant smėlio ir rankomis pasiremiu galvą. Mane pradėjo pykinti.

Nekenčiau savo sapnų, nekenčiau to, kad matau kaip sapnai pildosi, nekenčiau to, kas jausdavau viską ką ir tie žmonės, kai visa tai vykdavo, nekenčiau to, kad niekada nepavyko to sustabdyti. Išgirdau kaip kažkas artinasi.

- Džene? – pasigirdo tylus balselis.

- Em.. – sušnabždėjau.

- Džene, kas tau?! – pribėgusi mergina apkabino draugę per pečius. – Kas nutiko?

- Jis..

- Kas?

- Sapnas išsipildė..

- O Dieve.. Ir vėl..

- Pasižiūrėk, -mostelėjau į uolų pusę. Ten stovėjo policijos mašinos ir greitosios pagalbos automobilis.

- O Dieve, - pakartojo susmukdama šalimais. – Tu buvai teisi.

Dabar abi sėdėjome ir stebėjome kaip privažiuoja gaisrinė, kaip uniformuoti vyrai leidžiasi ištraukti negyvėlio ant uolų, kaip medikai suvynioja lavoną nuo greitkelio. Kai viskas buvo sutvarkyta abi atsistojome. Emilė mane stipriai apkabino.

- Atleisk, kad netikėjau.

- Nieko tokio, - atsakiau. Tada atsisveikinome. Ji pasuko link savų namų, o aš lėtais žingsniai keliauvau link savų. Vėl papūtė vėjas. Apsikabinusi savo pečius pajutau kaip veidu rieda ašaros..

Parėjusi namo numečiau kuprinę su baseino reikmenimis į kampą ir griuvau lovon, net nenusirengusi. Bijojau užmigti, bet buvau taip pavargusi, kad tik užsimerkusi nuskriejau į sapnų pilną miegą.

Man labai patiko.

Taip Aš tegaliu paaiškinti šiek teik, kad labaiu suprastumėt.
Kaip jau minėjo Sandra ji rašo sapnus, o aš juos įvykdau realybėje. Bet dar turėjote pamatyti, kad kai realybėje sapnas vykdomas aš irgi pasvyru ir rašau kito žmogaus akimis. Tuo metu Dženė būna visai pašalinis asmuo. Ji per sapnų išsipildymą įsikūnija į tų žmonių mintis ir viską mato jų akimis.


Tikiuosi kiek aiškiau ;DD

Džiugu

Patiko, patiko, patiko, patiko, patiko, patiko.....


Dar duokit..
P.S. Mergičkos, jūs pavarot.

Kada tesinys??

2 skyrius





Klubas. Puiki muzika,
šokantis jaunimas. Viskas ko reikia, kad atsigautum ir vėl pasijustum žmogumi.
Pasiimu barmeno atneštus gėrimus ir nueinu į šokių aikštelę susirasti Emilės.
Paduodu jai gėrimą ir pasuku link tuščio stalelio. Prisėdu. Pažvelgiu į gretimą
stalelį. Prie jo sėdi kažkoks vaikinas. Jis atsisuka į mane. Pakraupstu. Aš
nematau jo veido. Jo vietoje plyti juoda dėmė. Greit nusisuku. Tada, pamatau
verkiančią merginą. Prie jos stovi kitas vaikinas. Ji apsirengusi nuostabia
šviesia suknele, bet jos mėlynos akys pilnos ašarų. Jos žvelgia su tokiu
skausmu... nejučia prieinu artyn.


-
Sveika, kas tau nutiko?- paklausia vaikinas jos.


-
Tu turėsi kantrybės mane išklausyti?- paklausia ji ir atsisuka. Iš jos
skaisčiai mėlynų akių ima ristis didelės ašaros.


-
Žinoma,- pasako vaikinas,- prisėskim?- paklausia. Mergina iš lėto
pasisuka ir nueina prie tuščio stalelio, o vaikinas pasuka iš paskos.


-
Aš Saulė.- pirmiausia prisistato ji.- Prieš metus čia susipažinau su
nuostabiu vaikinu,- tai pasakius ji pradeda kūkčioti. Vaikinas ramindamas paima
jos ranką.- Jo vardas buvo Audrius. Aš buvau naujokė čia, tad jis man aprodė
miestą. Jis buvo pirmas mano tikras draugas,- kita ranka nusibraukė ašaras ir
nusišypsojo.- Jis buvo nuostabaus grožio ir visos klasiokės man pavydėjo. Jis
kasdien mane palydėdavo namo. Tada atėjo Kalėdos. Jis pasiūlė man draugauti,
nes sakė mane mylintis. Aš žinoma sutikau. Kaip galėjau nesutikti, jei pati jį
mylėjau iš visos širdies... jis buvo pats geriausias. Bet...- staiga ji nutilo
ir vėl apsiverkė. Vaikinas žiūrėjo į ją ir galvojo, kad ji iškentė tiek daug...


-
Tada, prieš kelias dienas jo nebuvo koledže. Aš labai sunerimau. Dar
nebuvo taip, kad jis nepranešęs neateitų. Nekantriai prasimuisčiau visas
pamokas, o po jų iš karto nulėkiau į jo namus. Duris atidarė apsiverkusi jo
mama. „Kas nutiko? Ar Audriui viskas gerai?“ paklausiau. Jo mama pažiūrėjo į
mane pilnomis skausmo akimis ir pasakė „Tikėkimės viskas bus gerai. Šiandien
ryte Audrių rado gatvėje. Pas jį daug durtinių žaizdų krūtinėje.“ Ir
užsikūkčiojo. Aš pažiūrėjau į ją ir atatupsta ašarų pilnomis akimis pradėjau
eiti atgal prie durų. „Ne, jūs meluojate, mano Audriui viskas gerai!“ surikau
ir išbėgau. Nė nepajutau kaip grįžau namo. Nubėgau į savo kambarį, užtrenkiau
duris ir verkiau. – jos pasakojimas čia nutrūko. Nejučia pasukau galvą.
Vaikinas su dėme vietoj veido stovėjo visai šalia ir taipogi stebėjo veiksmą.
Pagalvojau, kad kažkas ne taip.


-
Tada išgirdau beldžiantis į savo kambario duris.- tęsė mergina, o aš vėl
nusisukau į ją.- atidariau, o už jų stovėjo Audriaus mama. Ji mane pakvietė
eiti kartu. Nė nepersirengiau. Išskubėjau. Atsidūriau palatoje. Ten buvo
Audrius. Jis pamatęs mane nusišypsojo. „Saule... “ sušnibždėjo jis. „Paimk, aš
nespėsiu tau visko pasakyti...“ ant jo kaktos atsirado prakaito lašelių kai jis
ištiesė man lapelį. „Pabučiuok mane, paskutinį kartą...“ silpnai paprašė jis.
Aš pasilenkiau, pabučiavau jį. Tada pajutau kaip jo kūnas po manimi sustingo,
atšalo. Pakilau nesuvokdama kas dedasi, o monitoriuje pypsėjo vientisa
horizontali linija. Atlėkė gydytojas, norėjo mane išvesti, bet aš rėkiau „Ne,
Audriau, tu gali, tu išgyvensi!“ tada mane ištempė lauk.- mergina nepaliaujamai
kūkčiojo.- Laidotuves darė po kelių dienų. Nupirkau puokštę baltų gėlių. Mano
Audrių pradėjo leisti į duobę. Pripuoliau prie jos ir jau ruošiausi šokti iš
paskos, amžinai likti su juo, bet mane patraukė. Po kelių akimirkų toje vietoje
liko tik kauburėlis žemės ir mano gėlės ant jo.


-
Ak..- skausmingai atsiduso vaikinas.


-
Iki šiandien vaikščiojau kaip lunatikė, nenorėjau niekur eiti, bet mama
mane atvežė čia. Pasijutau tik dar blogiau.- tada mergina staigiai pakilo.
Apsisuko ir išbėgo iš klubo. Vaikinas nulėkė jai iš paskos.


Atsidūriau gatvėje. Už kampo sucypė stabdžiai.
Nulėkėme ten. Saulė gulėjo kraujo klane su šypsena veide gniauždama popieriaus
lapelį. Ten buvo parašyta: „Aš visada būsiu su tavimi, būk laiminga. Myliu,
tavo Audrius.“ Mergina sušnibždėjo:


-
Dabar mes būsime kartu... amžinai.- nusišypsojo ir akyse kažkas užgeso.
Atvažiavo greitoji. Gydytojas pakilo nuo jos kūno ir konstatavo:


-
Staigi mirtis.


Aš atatupsta ėmiau trauktis ir tada viskas nušvito
baltai.





Saulė taip ryškiai šveitė pro langą, kad sumirksėjusi
pabudau iš baisaus sapno.


Pakraupusi atsisėdau šiltoje lovoje, ant kurios
krito saulės spinduliai. Kambarys buvo liete nulietas ryto aušros ir šilumos.
Visa tai buvo tikra priešingybė mano savijautai: purtė drebulys, pykino ir buvo
prasta nuotaika. Nukėliau kojas nuo lovos ir tos palietė šaltas parketo
grindis, apsimiegojus susiradau telefoną ant naktinio staliuko ir atrakinusi
klaviatūra perskaičiau, kad yra 2 naujos žinutės. Abi nuo Emilės. Pirmoje jis
klausė ar miegu, o antroje liepė keltis. Padėjau telefoną atgal ir atsistojau.
Nušlepsėjusi prie spintos išsitraukiau timpas ir ilgus marškinius. Palikau
spintą atidarytą ir nulaviravau link vonios. Nusipraususi ir apsirengusi grįžau
į kambarį. Be jėgų atsisėdau į foteliuką ir įsikniaubiau į kelius. Šiandien
vyksta vakarėlis klube. Jau pažadėjau Emilei eiti. Prisiminus sapno merginą
Saule gerklėje atsirado neaiškus gniužulas ir akyse susitvenkė ašaros. Jos
istorija tokia liūdna. Apmaudu, kad niekuo padėti negalėsiu. Atsistojusi nuėjau
iki stalelio, pasiėmiau telefoną, rankinę, kuri voliojosi po staleliu ir
išėjusi pro duris surinkau Em numerį.


-
Alio, Em? –paklausiau lipdama laiptais.


-
Labas, miegapele.


-
Miegapelė vėl košmarus sapnuoja.


-
O.. Negerai, - ir nutilo. Išgirdau kažką krebždant, o tada ji vėl
kreipėsi į mane. – Žiūrėk. Aš dabar esu ne toli tavęs. Gal man ateiti?


-
Būtų puiku, - sutikau nušokdama nuo paskutinio laiptelio. Tada įsukau į
virtuvę. – Ateik pro galines duris. Aš pusryčiausiu.


-
Gerai. Tuoj būsiu, - jai nespėjus padėti ragelio paspaudžiau mygtuką „baigti
pokalbį“. Įsipyliau dribsnių ir pieno. „Skanu be jokių pastangų.“ Kaip sako
tėtis. Klestelėjusi į kėdę įsijungiau televizorių, kuris kabėjo virš šaldytuvo.
Mama išreikalavo iš tėvo, kad nupirktų ir įtaisytų jį būtent čia, o ne
miegamajame, nes dažnai gamina jo mėgstamus patiekalus ir nespėja pamatyti savo
laidų. Dabar tėtis išvykęs su Miku – dviaukščiu autobusu veža 48 turistus į
Prahą. Mama tikriausiai turguje perka šviežius produktus, kad pagaminti pietums
ką nors neįprasto. Atsidususi perjungiu kulinarijos kanalą į muzikinį ir
nuleidusi galvą knebinėju lėkštėje plūduriuojančius dribsnius.


-
Kaip tu? – išgirstu klausimą ir trinktelint duris už mano nugaros.
Atsisukusi pamatau Emilę.


-
Labas dar kartą. Ne kaip, - Em įsipila sulčių, atsisėda priešais įdėmiai
klausydama kaip pasakoju savo sapną. – Ką manai? - Paklausiu baigusi ir įsidedu
šaukštą su dribsniais į burna.


-
Reikia tai sustabdyti.


-
Kaip? Juk man nepavyksta, - aplaižau šaukštą ir baksteliu juo jai į
kaktą. – Aš sustingstu ir viską pradedu matyti jų akimis...


-
Ne, ne, ne.. – pertraukia mane Emilė. – Kodėl juos sustabdyti turi tu?
Juk ir aš galiu.


Šaukštas keliaujantis į mano burną sustoja ore.
Tada pašoku ir apkabinu Em.


-
Tu genijus.


-
Ei, tu mane sutraiškysi, - nusijuokia ši.


-
Pakentėsi, nes turiu išreikšti savo meilę tavo galvai.


-
Smegenims, - pataiso mane ir atstumia. – Dabar beliko sugalvoti kaip tą
padaryti.


-
Eime prie jūros? Man ten geriau galvojasi.


-
Gerai, - užsiverčia stikline iš pabaigusi gerti sultis atsistoja. – Jau
galime.


Visai pamiršusi savo dribsnius išsitraukiu iš
rankinės raktus ir nueinu prie galinių durų. Išėjus užrakinome ir patraukėme į
pajūrį.


Džiaugiausi, kad planas sugalvotas, nes dabar
galėjau atsipalaiduoti ir abi su Emile laimingos lakstėme pajūriu su basutėmis
rankose. Labai laiminga griuvau ant smėlio, o draugei užgriuvus ant manęs
pradėjome juoktis. Galiausiai jai nusiridenus nuo manęs abi apsivertėme ant
pilvo ir tabaluodamos kojomis ore plepėjome apie vakarėlį klube. Po
pusvalandžio išsiskirstėme susitarusios susitikti ten.


Atėjusi iškarto pamačiau trypiančią draugę. Ši pamojo
ir ženklais parodė, kad nori gerti. Nusišypsojusi nuėjau paimti gėrimų, bet...


-
Sveika, kas tau nutiko?- paklausia kažkoks priėjęs vaikinas.


-
Tu turėsi kantrybės mane išklausyti?- paklausiu atsisukdama ir pamačiusi
jo akis, tokias panašias į Audriaus pradedu kūkčioti.


-
Žinoma, - pasako vaikinas,- prisėskim?- paklausia. Nueinu ir atsisėdu
prie laisvo staliuko.


-
Aš Saulė, - pirmiausia prisistatau. - Prieš metus čia susipažinau su
nuostabiu vaikinu,- tai pasakius iš akių pasipila sūrios ašaros. Vaikinas paima
mano ranką. Ji ramina, todėl delnu pasitrinu akis ir tęsiu. - Jo vardas buvo
Audrius. Aš buvau naujokė čia, tad jis man aprodė miestą. Jis buvo pirmas mano
tikras draugas, nuostabaus grožio ir visos klasiokės man pavydėjo. Jis kasdien
mane palydėdavo namo. Tada atėjo Kalėdos. Jis pasiūlė man draugauti, nes sakė
mane mylintis. Aš žinoma sutikau. Kaip galėjau nesutikti, jei pati jį mylėjau
iš visos širdies... jis buvo pats geriausias. Bet...- nutiau prisiminusi visa
tail ir vėl apsiverkiau. Širdį taip drąskė prieštaringi jausmai. Ką aš čia
darau, jei man nesinori? Man taip negera be jo.


-
Tada, prieš kelias dienas jo nebuvo koledže. Aš labai sunerimau. Dar
nebuvo taip, kad jis nepranešęs neateitų. Nekantriai prasimuisčiau visas
pamokas, o po jų iš karto nulėkiau į jo namus. Duris atidarė apsiverkusi jo
mama „Kas nutiko? Ar Audriui viskas gerai?“ paklausiau. Jo mama pažiūrėjo į
mane pilnomis skausmo akimis ir pasakė „Tikėkimės viskas bus gerai. Šiandien
ryte Audrių rado gatvėje. Pas jį daug durtinių žaizdų krūtinėje.“ Ir
užsikūkčiojo. Aš pažiūrėjau į ją ir atatupsta ašarų pilnomis akimis pradėjau
eiti atgal prie durų. „Ne, jūs meluojate, mano Audriui viskas gerai!“ surikau
ir išbėgau. Nė nepajutau kaip grįžau namo. Nubėgau į savo kambarį, užtrenkiau
duris ir verkiau, - nusukau žvilgsnį nuo vaikino skvarbių, tokių panašių į
Audriaus, akių. Pastebėjau kaip kažkokia mergina nusuka žvilgsnį nuo manęs ir
pasižiūri į vaikiną prie baro. Nutilau ir šniurkštelėdama atsisukau į tą
vaikiną prie baro. Jis irgi žiūrėjo į mane. Susigėdusi, kad verkiu kruvinom
ašarom viešoje vietoje nusisukau ir užsidengusi veidą baigiau pasakoti
murmėdama.


-
Tada išgirdau beldžiantis į savo kambario duris. Atidariau, o už jų
stovėjo Audriaus mama. Ji mane pakvietė eiti kartu. Nė nepersirengiau.
Išskubėjau.... Atsidūriau palatoje. Ten buvo Audrius. Jis pamatęs mane
nusišypsojo. „Saule... “ sušnibždėjo jis. „Paimk, aš nespėsiu tau visko
pasakyti...“ ant jo kaktos atsirado prakaito lašelių kai jis ištiesė man
lapelį. „Pabučiuok mane, paskutinį kartą...“ silpnai paprašė jis. Aš
pasilenkiau, pabučiavau jį. Tada pajutau kaip jo kūnas po manimi sustingo,
atšalo. Pakilau nesuvokdama kas dedasi, o monitoriuje pypsėjo vientisa
horizontali linija. Atlėkė gydytojas, norėjo mane išvesti, bet aš rėkiau „Ne,
Audriau, tu gali, tu išgyvensi!“ tada mane ištempė lauk.- mergina nepaliaujamai
kūkčiojo.- Laidotuves darė po kelių dienų. Nupirkau puokštę baltų gėlių. Mano
Audrių pradėjo leisti į duobę. Pripuoliau prie jos ir jau ruošiausi šokti iš
paskos, amžinai likti su juo, bet mane patraukė. Po kelių akimirkų toje vietoje
liko tik kauburėlis žemės ir mano gėlės ant jo.


-
Ak..- skausmingai atsiduso vaikinas ir patraukęs vieną mano ranką nuo
veido spustelėjo ją. Dėkinga šyptelėjau pro ašaras.. Giliai įkvėpusi tęsiau.


-
Iki šiandien vaikščiojau kaip lunatikė, nenorėjau niekur eiti, bet mama
mane atvežė čia. Pasijutau tik dar blogiau... – staigiai pakilau. Atėjo eilė
pasakojimo pabaigai. Apsisukau ir išbėgau iš klubo. Kažkas griebė mane už
rankos.


-
Kur eini saule?


-
Į kapines, - trukteliu ranką iš merginos gniaužtų. – Kas tu? Ko tau
reikia?


-
Saule, aš Emilė. Noriu tau padėti.


-
Ką? Nieko man nereikia. Palik mane ramybėje, - trūktelėjau ranką ir
pasileidau bėgti nuo pamišėlės Emilės. Girdėjau kaip ji bėga man iš paskos.
Nesidairydama pasileidau bėgti per gatvę...


Giliai įkvėpiau ir užsikosėjau. O Dieve. Emilei nepavyko.
Išskuodžiau iš klubo. Vaikinas iš baro irgi. Atsidūriau gatvėje. Už kampo
sucypė stabdžiai. Išsigandusi nulėkiau
ten. Saulė gulėjo kraujo klane
su šypsena veide gniauždama popieriaus lapelį. Jau žinojau, kad ten parašyta:
„Aš visada būsiu su tavimi, būk laiminga. Myliu, tavo Audrius.“ Mergina
sušnibždėjo:


-
Dabar mes būsime kartu... amžinai.- nusišypsojo ir akyse kažkas užgeso.



Mano skruostais ritosi ašaros, kad nepradėčiau
verkti balsu susigriebiau už burnos. Mergina nekalta, o Dieve. Kalta aš. Aš ir
niekas kitas. Ji norėjo tik aplankyti kapą. Pradėjau purtyt galvą ir susiėmiau
už galvos. Emilė pribėgo prie manęs ir stipriai apkabinusi keikė save, savo
kvailumą. Atvažiavo greitoji. Gydytojas pakilo nuo Saulės kūno ir konstatavo:


-
Staigi mirtis.


Apsisukusi norėjau pabėgti iš šitos vietos, bet
atsitrenkiau į vaikino krūtinę. Pakėlusi akis krūptelėjau. Tas pats iš baro. Su
juodu veidu.


-
Tu žinojai.


-
Ką-ą? – žioptelėjau. Verkiau taip, kad vos supratau ką pati pasakiau.


-
Tu žinojai, kad ji mirs.


-
Ta-a-ip, - pasikūkčiodama atsakiau įsikniaubdama nepažįstamajam į
krūtinę. Man neberūpėjo ką jis pagalvos. Emilė atsidūrė šalia ir bandė mane
atkabinti nuo vaikino striukės, bet šaš taip stipriai įsikibau, kad ji pasidavė
ir uždėjusi ranką ant nugaros bandė įkalbėti eiti namo. Purčiau galvą ir vis
kartojau.


-
Ne, ne , ne, ne, ne, ne...


-
Aš ja pasirūpinsiu.


-
Tikrai?


-
Taip, - tvirtai atsakė vaikinas. Ir apkabinęs mane pradėjo glostyti
galvą. Negirdėjau kaip, bet Emilės nebebuvo. Prie mūsų priėjo policininkas ir
paklausė ar pažinojau Saulę. Atsitraukusi nuo vaikino pakėliau drėgnas akis ir
tegalėjau tik išsižioti. Nežinojau ką atsakyti. Juk pažinojau ją savaip. Kitu
būdu. Todėl kelis kartus išsižiojau susičiaupiau, vėl norėjau kažką sakyti, bet
iš mano gerklės pasigirdo kažkoks stenėjimo garsas.


-
Mes nepažinojome. Tik matėme kaip tai įvyko. Ji sugniuždyta, nes ji
pirmą kartą mato tokią mirtį.


-
Viskas aišku, - palingavo policininkas. – Gal jūs geriau eikite. Tik
gal duokite numerį, kad galėtume susisiekti kai reikės liudininkų.


-
Štai, - išteisė kortelę vaikinas su savo numeriu. Bijodama, kad jis
išeis griebiau jam už rankos.


-
Nepalik manęs, - gergždančiu balsu paprašiau.


-
Nepaliksiu. Juk pažadėjau tavo draugei.


-
Aš dar nenoriu namo, - laikydama jo ranką atsistojau prieš jį. – Gal galime
eiti prie jūros?


Jis linktelėjo ir nepaleisdamas rankos nusivedė
link pajūrio. Visą laiką tylėjome, bet kai galiausiai paliečiau kojomis vėsų
pajūrio smėlį atsipalaidavau. Sukniubusi atsisėdau ir žiūrėjau į nakties
horizontą, kurio nesimatė.


-
Kas tu?


-
Gytis. O tu kuo vardu?


-
Dženė... – tariau persibraukdama plaštaka akis ir nosį.


-
Dženė – gražus vardas, - šypteli tas. Nieko neatsakiau ir tylėdama
žiūrėjau į jo veidą. Jis pats buvo labai gražus. – Džene, aš toks pat kaip tu.


Nesuprasdama kilstelėjau antakius. Jis pažvelgė į
horizontą ir atsiduso.


-
Aš irgi sapnuoju sapnus, kurie pildosi. Jau senai. Ir jau senai žinau,
kad kažkur sutiksiu tave. Prieš kelias savaites sapnas parodė kur esi. Atvykau
kuo greičiau, nes norėjau žinoti ar tavo sapnai skiriasi nuo mano. Norėjau
pakalbėti ir surasti skirtumus, panašumus. Taip pat norėjau tau papasakoti apie
mūsų prasmę ir kaip su tuo kovoti. Deja... Atvykęs susapnavau šį sapną. Iš pradžių
nesupratau kas vyksta, nes bandžiau pagelbėti, bet... Aš negalėjau.


-
Palauk.. tu irgi bandei?


-
Taip.. Bet man nepavyko ir tai apmaudu.


-
Kaip tai?


-
Na.. Supranti mes ne vieninteliai tokie.


-
Nori pasakyti, kad be mūsų tokių yra daugiau? – niekaip nesuprasdama
spoksojau jam į veidą, kuris buvo atsuktas profiliu. Šis galiausiai atsisuko
susiraukęs.


-
Buvo. Juos nužudė, - mano atvipusi burna susičiaupė nuo šių žodžių. Apsiglėbiau
kelius.


-
O kaip suprasti tą „nepavyko“?


-
Mes galime išgelbėti tuos žmones tik reikia, - visu kūnu jis atsisuko į
mane pradėjo rankomis mosikuoti ore lyg brėždamas figūras. – reikia dviejų
žmonių, kaip mes. Vienas sapnuoja, o kitas galės išgelbėti. Dabar kai radau
tave galėsim tai padaryti.


-
Nesuprantu. Tai kodėl neišgelbėjai?


-
Nežinau, - vėl nusisuko į jūrą. – Šį kartą man nepavyko. Kuo toliau tuo
labiau galvoju apie tai, kad šį sapną sapnavome vienu metu.


-
Ar taip gali būti? – paklausiau jo. Tik dabar supratau, kad drebu nuo
šalto vėjo. Juk esu lengva suknele ir puošniomis basutėmis.


-
Ir šito nežinau, - pakinkavo galva. Atsisukęs pamatė, kad kalenu
dantimis. Nusiėmė savo odinę striukę ir padavė ją man. Pakėlusi akis padėkojau
ir apsirengiau ja. – Džene... Mums dar daug ką reiks išsiaiškint. Tik padarysime
tai kiek vėliau. Dabar palydėsiu tave namo.


Padėjęs man atsistoti nusišypsojo ir paėmęs už rankos
nusivedė smėliu link miesto šviesų.