"Aš grįšiu." Pakomentuojam IX laišką!

V

Mama,

Ausyse spengė, šaltis krėtė visąkūną. Kai atsimerkiau virš savęs pamačiau ryškiai šviečiančią geltoną šviesą,dar baltesnes sienas nei įprastai. Ir langas.. jis buvo ne lubose. Jis buvolygegriačiai lovos. Pasisukau į dešinę: stalelis, ant jo stiklinė vandens. Provandenį įmačiau duris, nors jų siluetas buvo neryškus.
Supratau, čia specialioji palatatiems, kurie vėl pabando. Bijojau šios vietos ir vengiau šitų durų, bet štai,dabar aš pats už jų. Pajudinau ranką, ji buvo tarsi sulaužyta, jaučiau didžiulįskausmą. Nuo ko? Tikriausiai nuo tokios ilgos pertraukos. Tada suvokiau, kadman reikia DAR.
Pamyniau savo valią, pasiryžimądaugiau to nedaryti. Sutrypiau viską, kas man buvo svarbu, meilę sau. Nebeturiupasitikėjimo. Visiškai. Dabar aš vėl tokia pati pilka masė, pasaulį mataunespalvotai, bet man tikrai reikia dar.
Nežinau, ar tikrai nebegaliu savęsvaldyti, bet kas dien man sekasi vis sunkiau. Ir štai, kai tik gavau galimybę,aš ja pasinaudojau. Paslydau tada, kai mažiausiai to tikėjausi ir tada, kai manbuvo pažadėtas susitikimas su namiškiais. Dabar viskas šuniui ant uodegos.
Tu neįsivaizduoji kaip nuoširdžiaiaš gailiuosi. Kaip nekenčiu savęs, savo durnos makaulės ir tos prakeiktospriklausomybės. Nekenčiu to vaiko, kuris padėjo pakilt man aukštai ir pamiršti,kad neturiu sparnų. Šįkart kritau labai žemai, stirpiai, greitai, skaudžiai.Net pats to nesuvokiau, kol šįryt neprabudau specialiojoje palatoje. Taidaugiau negu košmaras.
Ištiesų, norėčiau, kad tai tebūtųbaisus košmaras. Atsikelčiau, ir viskas būtų kitaip. Visai kitaip. Geriau. Betnebėra ko tikėtis. Aš paslydau, turiu atsitiesti. Bet aš noriu dar.
Neliko nieko, tik laukti kas busrytoj. Laukti dienos po rytojaus. Laukti, kol beribis laikas visai užpildysmano smegenis ir nebegalvosiu apie nieką. Noriu, kad tai atsitiktų kuogreičiau. Noriu, kad mane išplautų. Išvalytų smegenis. Taip nebegaliu.
Tavo, Denas

VI laiškas

Mama,

Mane paleido iš specialiosios palatos. Išvedėsu tramdomaisiais marškiniais, nors buvau stebėtinai ramus. Mane vedė tamsiuojukoridoriumi kuris buvo lygiai keturios pėdos po žeme ir aš jaučiau, kaip jieketina mane palaidoti. Palaidoti gyvą. Kvėpuojantį, jaučiantį, mylintį.
Mylintį gyvenimą. Tokį, kokį pradėjau gyventiki nelemtojo susitikimo. Aš spėjau pažinti tiek daug. Sakuros pasirodė darlabiau rožinės negu kada nors ankščiau. Nors jos importinės, kvepia beveik taippat, kaip Kinijoje. Kiekvieną rytą pabusdavau su gamyklos išpūčiamais garais,stebėdavau kaip langą užlieja rasa ir viskas man būdavo beproto įdomu ir gražu,atrodo pasaulis įgyjęs naujas spalvas. Viskas buvo kitaip. Bet kažkam visadaateina galas.. nauja pabaiga gali būti kažko naujo pradžia, juk taip?
Šįryt atsikėliau ne nuo gamyklos leidžiamųdūmų, o nuo monotoniško seselės balso. Pirmiausiai pastebėjau ne rasą antlango, o stiklinę su vandeniu ant staliuko. Ir vaistus. Pirmasis ištartas žodisbuvo ne “labas rytas”, kaip ankščiau,bet “kur mano šlepetės?” Aš ir vėl buvau nemandagus, narkotikų prisiuostęspaauglys, norintis visą gyvenimą apverst aukštyn kojom. Dar kartą. Tik kažin,ar kas nors suteiks man antrą galimybę. Bet juk visi jos nusipelnę, tiesa?
O gal narkomanams nesuteikiami antri šansai?Apie mus rašo laikraščiai, spauda, viskas apie mus tik iš blogosios pusės..niekada nepasako, kad rastas narkomanas pagelbėjo senutei, pervedė aklą pergatvę, jis turi jausmus, jis myli.. narkomanai blogi. Mama, ar ir aš toks?
Tavo,Denas

Aš labai.. Žinok žodžių neturiu apsakyti tai, kaip tu moki išreikšti jausmus, mintis ir aplinką žodžiais. Man niekada taip nesisekė ir nesiseks.
Noriu išmokti to, bet žinau, kad nepavyks, nes tai nėra skirta kiekvienam. Su malonumu skaitysiu kiekieną Deno laišką. Lauksiu tęsinio.

VII laiškas
Mama,


Praeitame laiške aš išsakiau tiek daug.. mankyla daug klausimų, smegenys persipildžiusios minčių, kurių ir taip pilnagalva. Ar būdamas toks, koks esu aš galiu būti geras? Ar gali man padėtiišspręsti šitą dilemą kilusią mano galvoje?
Mano gyvenime vėl karaliauja monotonija. Lova,vaistai, šiurkštūs balsai ir balti chalatai. Aš nekvėpuoju. Nekvėpuoju grynuoru ir meldžiuosi, kad kuo greičiau iš čia išeičiau. Bet suprantu: taineįmanoma.
Žinai, lova pasidarė kieta. Langaspraleidžia vėją, kuris švilpauja man virš galvos, skverbdamasis į smegenis irprimindamas kaip aš noriu dar. Žinoma, nors negalėčiau tau sakyt,prisipažinsiu: slapčia turėjau daug euforijos minutėlių, tas jausmas pakeldavomane iki dangaus. Bet numetė skaudžiai. Žinai, pastebėjau savo rankų venas: josatrodė kaip mirusio žmogaus, negyvos, iškulusios.
Man be galo sunku priimti sprendimusvienam, ypač tokius, nuo kurių priklauso mano gyvenimas. Tu sakytum, kadgyvenimas mano, todėl turiu tvarkytis pats. Ar aš darau ne tai? Prašau kienonors pagalbos? Bet mama, tai sunku. Kai protas pasiryžta ką nors padarytitinkamai, širdis pritaria, bet instinktas pakiša koją.
Smegenys ir kraujas ima reikalautidar, o skausmas žudantis. Kartais svajoju, kad kuo ilgiau kankinsiuos, tuogreičiau pateksiu Ten, iš kur kelio atgal nėra. Bet aš negaliu, nes žadėjauTau, žadėjau, kad grįšiu. Ir pažadą tęsėsiu. Tikrai.
Mama, mano širdis plaka laisvėsritmu. Aš noriu grįžti namo, lankyti mokyklą, susirasti merginą, gyventi kaipnormalus žmogus. Keturios sienos mane žudo labiau negu skausmas, kurį jaučiukiekvieną minutę, kai kraujas reikalauja dar. Ar supranti mane? Tai tikriausiaitas pats, kaip tau nenusipirkti šilkinės suknelės. Tik man daug skaudžiau.Savanaudis? Patapau tokiu per keletą mėnesių, kai nė karto manęs neaplankei.Kaltinimas? Taip. Neturiu teisės? Tu teisi. Bet jei laisvė, pasitikėjimas irmeilė turi kainą, aš pasiryžęs kovoti ir išsipirkti tai, kas man svarbiausia.Laisvę, pasitikėjimą, meilę.
Tavo,Denas.

VIIIlaiškas

Mama!

Mama, mamyte! Aš tarsi feniksas prisikėliau iš pelenų, prisikėliau naujam gyvenimui. Pramerkęs akis vėl pamatau ryto rasą nukritusią ant žolės, boružėlę, besikesinančią patekti vidun pro mano langą. Užuodžiu seselių daromą kavą, su dviem šaukštais cukraus. Mama, aš vėl jaučiu. Ir ne tik skausmą, dabar mano širdyje lavina jausmų. Ir tam užteko vieno mirktelėjimo...
Jai pravėrus mano palatos duris, pasigirdo tylus atsiprašau. Ji atėjo ne ten, kur norėjo. Žinoma, kur matyta, kad tokio nuostabaus grožio mergina ateitų pas tokį kaip aš... jos balsas skambėjo tarsi pirmą kartą išgirsta lakštingalos giesmė, džiuginantį neseniai atgavusį klausą. Akys sužibėjo, tarsi būčiau pamatęs dozę. Didelę ir niekada nesibaigiančią. Tik šį kartą tai buvo daug geriau už dozę. Tai buvo nuostabaus grožio mergina, kuriai aš greitai pajutau trauką. Jai nespėjus išeiti iš palatos aš greit pašokau ant kojų irkaip koks kvailys prišokau prie jos.
Jai išėjus atsisėdau ant lovos ir paslėpiau veidą rankose. Aš net nežinau apie ką mes šnekėjomės, bet prisimenu jos tyrą juoką, viskas buvo nuostabu, jai buvo linksma. Tikiuosi, kad nepasirodžiau visiškas kvailys. Mama, regis aš supratau kas yra meilė. Tikra meilė. Be pažeminimų ir panašiai. Tik kyla dilema: ar aš bent kiek jai patikau? Jos vardas Emilija, bet ją vadina Mile, taip liepė kreiptis ir man. Ji užbūrė mane, mama, aš nebeišvalau savo minčių nuo jos. Visur ji: veidas, balsas, rankos... ir dabar aš, Denas, tavo sūnus, jaučiu visiškai kitokį norą gyventi. Mano požiūris į gyvenimą pasikeitė kai supratau, kad toji nuostabi panelė tikrai nedraugaus su narkomanu. Aš pasiryžau viską mesti.
Turėtą paskutinę kokaino dozę supyliau į kriauklę ir kokią valandą leidau į ją vandenį, beveik gailėdamasis daromais veiksmais. Bet manau, verta. Mama, aš jaučiu. Jaučiu, kad mano gyvenimas gali susitvarkyti. Aš tuo tikiu, o jei tikiu, tai yra mano tikslas. Tikslus aš įgyvendinu.
Tavo, Denas