"Aš grįšiu." Pakomentuojam IX laišką!

Susikūriau naują temą, kad darbai nemaišytų.
Darbas vadinasi "Aš Grįšiu"

I. Gyvenimo spindulėli,

Aš net nežinau, kodėl rašau, su kokiu tikslu, bet tiesiog negaliu sustoti. Rašymas Tau, tai tarsi šviežio oro pliūpsnis į mano gerklę.
Štai prieš mane vėl baltas lapas, tušinukas rankoje. Visiškai neturėdamas minčių stebiu kaip užsipildo pirmosios eilutės. Dabar tu apšauktum mane ir pasakytum, kad minčių aš turiu visada. Gal taip ir yra. Bet tik ne šį kartą.
Aš visiškai nežinau ką pasakyti. O gal ir neturiu ką? Čia viskas taip pat. Kątik atidariau langą lubose: į kambarį išsiveržė saulės spindulys. Toks, kokiu mano gyvenime esi Tu. Nustebai, kad langas lubose? Taip, tai juokinga. Tačiau visi bijo, kad tokie kaip aš nepabėgtų. Bet tuomet turėtų išimti visus langus, nes laisvės pasiilgėliai aukotųs net pašokti iki lubų. Bet juk tai beviltiška, ar ne?...
O man ne, mama. Aš nemanau, kad viskas beviltiška. Aš tikiu, kad greitai viskas bus gerai, taip, kai sakei mane čia palikdama. Tikiu, kad greitai mane apkabinsi ir pasakysi: “Koks tu dailus, Denai”. Bet protas suvokia, jog taip nebus. Per ketverius mėnesius tu manęs nė karto neaplankei. Kodėl? Tau gėda? Tikriausiai taip.. ir negalėčiau Tavęs smerkti už tai, kad Tu gėdijiesi manęs, savo tikro sūnaus.. Aš pats dėl to kaltas? Ar ne? Visi taip sako.. Bet kalti buvote ir jūs. Jūs nepadėjote man tada, kai man labiausiai reikėjo. Jūs vis gręžėtės, kol nusigręžėt visai.
Mama, aš žinau, kad tu mane myli, bet ar suvoki, kad man Tavęs reikia dabar? Ir reikėjo visus tuos ketverius metus ir nežinia kiek ilgai dar reikės.. Ar galėtum sutrypti savo ego ateidama pas mane, apkabindama? Ar žinai kiek laimės suteiktum man? Ar vis dar Tau rūpiu? Arv is dar prisimeni, kai laikydavai mane ant rankų, kai buvau visiškai mažiukas.. aš amžinai Tau dėkingas už nemigo naktis, už gražiausias pasakas ir lopšines, bet žinau, daugiau taip nebebus. Bet kodėl man jų taip reikia?...
Vėl su beprasmiais klausimais kankinsiu save visą dieną, naktį ir visą beribį laiką...
Tavo, Denas

Labai gražiai pradėta.
Verčia susimastyti, nes jis lyg apgaubtas nematoma skraiste. Iš šio teksto nesuprasi kas tam Denui, nesuprasi kodėl jis taip jaučiasi ir t.t.
Man tikrai įdomu pamatyti tęsinį. Lauksiu su nekantrumu ;)

Ne nu... dabar aš tavęs nepaliksiu ramybėje..
Pasakei, kad turi antrą skyrių tai dbr dėk jį čia. ;DD

Mama,

Ketvirtas mano būvimo mėnuo čia įpusėjo. Nebesakysiu, kad noriu namo, kaip mažas vaikas. Tiesiog žinok tai. O aš žinosiu, kad tai neįmanoma.
Pripratau prie baltų sienų, kietos lovos ir kietos pagalvės, šaltų grindų, šalto maisto ir kasdieninių terapijų. Man puikiai sekasi. Tikiuosi, kad gavusi laišką nusišypsosi ir bent sekundę pagalvosi apie parsivežimą mane namo. O gal bent jau aplankymą?...
Nedrįstu Tavęs klausti apie susitikimą, aš žinau Tavo atsakymą. Nors jis skaudus, pakeisti Tavo nuomonės negaliu. O gal ir galėčiau, bet kol kas tai būtų beviltiška.
Aš žinau, kad Tu niekada nesužinosi kaip aš laikausi, kaip man sekasi tvardytis. Žinau, kad šie laiškai Tavęs niekada nepasieks... Gal taip geriau? Nekankinsiu Tavęs savo kvailom rašliavom, o dar pravirkdysiu, skruostu nuriedės visiškai nepelnyta ašara.. O juk aukštuomenės damoms verkti nebūdinga, tiesa? Tai gali sugadinti Tavo makiažą...
Atleisk už sarkazmą, tiesiog prie šito įpratau ir visiškai nesistengiu atprasti. Tai naujoji mano silpnybė. Bet ne tokia jau ir bloga, tiesa? Kartais randu viso šitokio gyvenimo pliusų. Tai teikia man džiaugsmo ir noro nepasiduoti. Labai norėčiau, kad man išėjus iš čia viskas būtų kitaip. Kaži ar susiprotėsi ateiti manęs pasitikti mano išėjimo dieną?
Žinai kiek liko laiko? Šeši mėnesiai ir dvidešimt trys dienos. Tikriausiai prieš uždarydama mane čia visiškai nepagalvojai apie tai, kaip kankinsiuos be visko, ką dariau normaliame pasaulyje.. Tikriausiai nepagalvojai, kaip man bus sunku nematyti tavęs kiekvieną rytą, nevalgyti tavo blynelių, nesiklausyti tavo moralų ir griežto tono, kai negrįždavau per naktį.. Tu nė neįsivaizduoji kaip man viso šito trūksta, kaip visko pasiilgau.
Bet palikai mane čia sakydama, kad viskas dėl manęs. Ar galėčiau netikėti savo motina? Vargu. Kalu šitą mintį sau į galvą jau keturis mėnesius ir šešiolika dienų. Nelabai pavyksta. Gal kada nors vėliau viską suvoksiu?
Tavo, Denas

aš apšalus. Skambės banaliai, bet noriu DAR.
Man tikrai beprotiškai patinka kaip jis kalba. Tiksliau kaip tu pavaizduoji jo kalbą.
O kur jis čia įkalintas? Vaikų kolonijoje? Auklėjimo mokykloje ar ką?

O kada 3 laiškas? :D
Na man labai smalsu n_n

Na gerai.. Aš palauksiu. ;D

Mama,

Įgavau sesutės pasitikėjimą. Šiandien mane išvedė į lauką. Baltas chalatas slankiojo aplinkui, bet ar jauti koks jausmas būti lauke po penkių mėnesių, aštuoniolikos dienų? Tikriausiai ne.. Tu niekada nemėgai lauko. Uždaros patalpos Tau patiko labiau.
Stebiesi iš kur tiek daug apie Tave žinau? Neverta. Tu mano mama, prisimeni? Na, gali būti, kad jau pamiršai.. O kaip auga sesutė? Žinau, kad ji gims mėnesis prieš man išeinant.. Dabar ją mylėsi labiau, tiesa? Nekaltinu tavęs, aš žinau kaip viskas yra ir kaip turi būti… Tiesiog tai šiek tiek skaudu. Bet aš pažadu, kai tik išeisiu iš čia, atsiimsiu už viską ką padariau ne taip ir padėsiu tau ją prižiūrėti.
Mama, šiandien vėl mačiau saulę, ir ne pro langą lubose. Rankos net virptelėjo iš laimės. Vėl užuodžiau gaivų kalnų orą, net nuskyniau obuolį nuo centro sodo obels. Déjà, man jo suvalgyti neleido, nors aš ir nenorėjau.
Popietė ėjo į pabaigą ir aš jau turėjau eiti atgal į kambarį, bet už akių užkliuvo keistas berniukas sėdintis ant suolo. Paklausiau sesutės kas jis, bet toji nieko nesakė. Taisyklės draudžia.
Paskui užsiminė, kad jis centre to paties ko ir aš – įgyti valią prieš narkotikus. Oj.. tas žodis. Pažadėjau Tau, kad niekada jo nebevartosiu. Bet laiško vistiek negausi, tad galiu rašyti drąsiai. Aš tikiuosi.
Einant atgal, ties paradinėmis durimis, prie kurių stovėjo vokiškas automobilis, berniukas mostelėjo galva į sodo pusę. Aš ką nors palikau? Ne, jis kvietė susitikti. Apsimečiau, kad nepastebėjau, kai seselė atsisuko ir šaukė ant jo. Palinkčiojau galva sakydamas, kad išeitų susitikti.
Dar nežinau ko jis nori iš manęs, gal turi patarimų arba jam jų reikia? Kai susitiksiu, būtinai paklausiu. Aš pasinaudosiu proga, kad mane išleidžia į lauką. Jau. Pirmą kartą kažkuo pasinaudosiu. Būtinai tau papasakosiu, nors tau neturėtų būti įdomu, arba tu tiesiog neturėsi laiko klausytis.
Tavo, Denas

Mama,

Aš vėl paslydau. Susitepiau savo piršus, kuriejau buvo bebaigę nusiplauti, pabaltuoti. Tarsi juodo rašalo dėmė vėl užkritoant manęs ir slegia tyliai tyliai, širdį. Skausmas neapsakomas. Tu netneįsivaizduoji.
Viskas vyko maždaug taip… įgavęs baltųjųchalatų pasitikėjimą vakarop išėjau į lauką. Norėjau pakvėpuoti sakurų žiedųaromatu, pasigrožėti besileidžiančia saule ir sutikti jį. Tą, kuris mojo manper pietų pertraukėlę lauke.
Ir mes susitikome. Jis laukė manęs prie pačionuošaliausio suoliuko, prie tvoros krašto. Suoliukas buvo apleistas sakurųžiedais, kameros, esančios ant tvoros negalėjo mūsų pamatyti. Bent jautikiuosi.
Jis nekalbėjo. Tik pasakė, kad yra čia topaties ko ir aš. Jis sakė, kad žino, jog aš visai to nenoriu. Jo akys buvo raudonosir pabrinkusios, atrodė kaip koks valkata, negavęs maisto. Arba dozės… jiskalbėjo kaip užburtas, ėmiau juo tikėti.
Tuomet jis atvėrė delną… balti milteliaipriminė man kai ką skaudaus. Norėjau stotis ir bėgti klykdamas, bet kojosneleido. Tiesiog neklausė. Rankos tvirčiau įsikibo į suolelį ir aš laukiau. Ko?Nežinau. Tikriausiai to, ką pasakys nepažįstamasis.
Bet jis nesakė nieko. Pamosavo man baltaismilteliais ir aš instinktyviai tiesiau ranką link jų. Tuomet įtraukiau… tokioskausmo nejutau jau ilgai. Plaučiai išsiplėtė – gerklėje pajutau begalinįdeginimą, akyse perštėjimą. Norėjau čiaudyti ir viską iškosėti, bet manneišėjo. Kaip didžiausias goduolis traukiau į save vis daugiau ir daugiau…
Po minutės man pasidarė gera. Beprotiškai. Atsipalaidavau, kaip darniekad per beveik penkis mėnesius. Išsitiesiau ant suoliuko, jaučiau kaipsuglebo mano rankos. Užmerkiau akis ir išgirdau pavojaus sireną, persigandusiusbalsus ir pajutau šaltą ranką sau ant kaktos…
Tavo,Denas

Okey..
Dabar jau aš pradėsiu traukti orą kaip jis narkotikus.
Turiu priklausomybe šiai istorijai.
Noriu sužinoti kas bus toliau ir tikiuosi tu greitai įkelsi kitą jo laišką, kurie nepasiekia mamos, bet pasiekia mus :)