Kiemas

Pralenkė ją ir žaibiškai pakėlęs kažkokį vazonėlį paėmė atsarginį raktą.
Atrakinęs duris plačiai jas atidarė.
- Prašome praeiti panele. Sveikiname sugrįžus namo, - plačiai nusišypsojo.

Impuslo pagautas čiupo ją ir įnešė ant rankų į namus.

Atbėgo ir atsisėdo ant laiptelių į prieangę. Sėdi ir laukia mašinos su Ūla.

- Aš nesinervinu, - trypčioja koja. Jame buvo teik daug emocijų, kad nežino kaip elgtis. - Gerai.. Aš nervinusi, bet nežinau kaip nurimti.

Pamatęs automobilį pašoko ir sustingo, nes nežino kaip elgtis.
Ar Ūla jį prisimeną? Ar ji žino, kad jis jos brolis? O jei ji nenorės likti? Ar ji supranta kas jos mamai nutiko?
Žodžiu tieek daug klausimų jis turi.
Žvilgteli į Iriną prašydamas pagalbos.

Atsiduso ir priėjo prie Ūlos.
Atsitūpė prieš ją.
- Labas. Aš Kevinas. Prisimeni mane? - paklausė nerimaudamas. - Mes žaisdavome slėpynių prieš miegą ir mama pykdavo. Pameni?

Kiek palengvėjo.
- Tikrai? Smagu, - šyptelėjo ir sučiaupė lūpas bandydamas išmastyti ko dar paklausti.

Pasižiūrėjo į Iriną.
Tada atsisuko į Ūla ir paėmęs ant rankų pakėlė.
Priėjo prie savo merginos ir pažiūrėjo į akis.
- Taip. aš ją labai myliu, - nusišypsojo abiem. - Ir tave myliu.

Žiūri į Iriną, tai į sesutę.
- Khm.. Tai.. Einame pas Džeikobą su Renesme, - nusišypso. Pasižiūri į sesę.
- Tai mūsų draugai. Jie turi naujagimį ir mes einame su juo susipažinti. Nori?

Nejaukiai nusišypsojau.
"aš jai niekad nebūsiu mama, kaip ir galvojau"-pagalvojau ir pasižiūrėjau į Ūlą.
-Sveika, Ūla, aš Irina,-prisistačiau

Stebi ir laukia ką atsakys sesuo.