*

Sugniaužti kumščiai atsirėmė į mano krūtinę. Ašaros
sušlapino marškinių apykaklę, veidu sruvo vanduo, atrodo, kad buvau šlapia nuo galvos iki kojų. Vis girdėjau cypiančius mašinų ratus, akyse mirgėjo šviesos, žmonių klyksmai vėrė man ausis, tačiau stovėjau ir nieko nedariau. Stebėjau greitosios ir policijos automobilių degančias švieseles, klausiausi man užduodamų klausimų bet į juos neatsakiau. Negalėjau. Ir staiga vėl – tylus balsas, veikiau šnibždėjimas tarsi persmeigė mano širdį. Kūnas nuėjo pagaugais, šiurpuliukai draskė viską manyje. Kažkas viduje sukruto, kai aš supratau, jog mano vyras kątik mirė. Ir aš jį nužudžiau.

Pabundu išmušta šalto prakaito. Susivėlę plaukai taršosi vėjyje, oda šiaušiasi nuo šalčio, kuris sklinda per atvirą langą. Jei ne šaltis, tikriausiai nebūčiau pabudusi ir tęsusi savo košmarą, kuris nepalieka manęs jau ilgą laiką. Ir baigiasi taip pat. Nesuprantu sapno esmės. Bijau. Labai bijau. Bet neleidžiu baimei manęs nugalėti ir pasisuku į laikrodį. Taip, ketvirta valanda ryto, kaip ir visuomet.
Per plonus naktinius marškinius jaučiu šaltą vėjo pirštą, o pasukusi galvą akimis ieškau šilumos. Ričardo jau nebėra, jo lovos pusė tuščia. Pagalvė kietai išgulėta, bet iš tos pusės sklinda šiluma. Būčiau išsigandusi dar labiau, bet pamatau pro duris besiskverbiančią šviesą virtuvės link. Atsigulu ir užsitempusi antklodę iki pat nosies ilgai mirksiu apie nieką negalvodama. Nežinau kiek praeina laiko, bet girdžiu žingsnius. Vyras grįžta manęs apkabinti, o aš nudžiungu. Prasidarius miegamojo durims, Ričardo veidas pasirodė surūgęs, piktas, bet mylintis. Susiraukiu, aš nepatenkinta. Pakviečiu jį atsisėsti šalia ir jau jaučiu kaip jis marškinių rankove valo man ašaras. Stiprios rankos mane apglėbia, pasijuntu lyg devintame
danguje. Pasakoju sapną pasikūkčiodama, o jis ramina ir sako, kad viskas gerai, kad jis čia. Pasakoju sapną ne pirmą kartą, tikriausiai jis viską moka mintinai. Bet pasipasakojusi pasijaučiu geriau, o jam tai svarbu. Devinta naktis, kai sapnas mane kankina ypač žiauriai. Ričardas man pasiūlo psichologo pagalbą. Įniršusi metu jam iš pagalvės ir kai gaunu atgal - bloga nuotaika nuplaukia kartu su tamsiais debesimis ir mes elgiamės lyg vaikai. Pagalvių karas paskatino bučinius, glamones, vėliau ir seksą. Kiekvieną rytą pabudusi suprantu, kad turiu nuostabiausią vyrą pasaulyje.

Neįsivaizduoju kaip iš lovos taip staigiai atsidūriau darbe. Einu koridoriumi, laikau rankoje puodelį kavos ir garsiai alsuoju. Šypsausi visiems savo darbuotojams, taip pat ir tiems, kas už mane aukščiau. Nepatenkinti veidai vis linksta prie popierių, šiurkštūs žodžiai vis dažniau veržiasi iš jaunų merginų lūpų. Galvoje sukasi mintis, ar jos kada nors patirs gyvenimo džiaugsmą? Tikriausiai, tik ne darbe. Antra vertus, jei ne Ričardas, tikriausiai mano likimas šiandien būtų lygiai toks pat. Prisiminusi audringą rytą išsišiepiau dar labiau. Staiga sustingstu: galvą aplanko keistos vizijos, mašinų ratų cypimas, klyksmai, ašaros, ryškios šviesos. Jaučiu kaip akys sudrėksta, kavos puodelis išslysta iš rankų, pasiekęs žemę garsiai sudūžta, juoda kava skalauja žemę. Stoviu, nieko nedarau. Ar ilgai kankinsiuos? Sekundę
stoviu ir nemirkčioju, žiūriu į sieną ir bandau sau viską paaiškinti. Tai
tebuvo nuotrupos iš sapno. Tuoj mane apkabina baltos rankos, susirūpinę balsai klausia kas nutiko, ar viskas gerai. Nejudu. Neprisiverčiu pasakyti nieko, išskyrus vyro vardą.
- Jis negali, jis darbe, - girdžiu atsakymą į mano užgaidą. Daugiau nieko neįstengiu pasakyti, stoviu kaip mumija, ašaros rieda skruostais, o besirūpinančios bendradarbės irgi rodos tuoj pravirks. Koridoriuje vyrauja sumaištis, kol galiausiai ateina įmonės savininkas ir stipriai sugriebia man už rankos, norėdamas gero. Nesureaguoju.
- Ji kviečia savo vyrą, - kažkas iš aplinkinių paaiškina.
Po kurio laiko pajuntu esanti darbdavio kabinete, minkštoje kėdėje,
kabinetas tuščias. Nedrįstu apsižvalgyti, o jei drįsčiau tikriausiai galva nesisuktų. Staiga prasiveria durys ir spiegiantis Ričardo balsas apkurtina mano ausis.
- GUSTE, - ramus jo balsas šįkart atrodė panikuojantis. Valdoma emocijų atsistojau ir puoliau jam į glėbį. Jis stipriai mane apkabino ir laikė tol, kol reikėjo. Iki tol, kol atsigavau.