Pievelė

Svečias

Lėja lengvu žingsiu čia atėjo,jos kojos tarsi sklandė ore.Viskas.Taškas tam begaliniui skausmui,aš noriu pradėti VISKĄ iš naujo.Nesvarbu,kad tikra meilė neišblėsta,bet aš turiu,TURIU rasti kažką kas mane irgi bent truputį mylėtų...O kolkas...Man reikia kažką veikti...
Lėjos mintys greitai keitė viena kitą,ir ji lengvai klestelėjusi atsisėdo ant kelmo.Kažkaip ši vieta iš brėkštanti saulė aplink ją ramino,visos mintys stojo į vietas ir gyvenimas žadėjo prasidėti iš naujo...
Spalvingi gėlių žiedai tarsi supo šią neįmanomai tobulą vietą,Lėja pati nė nežinojo ką ji čia veikia,bet jos širdis juto,kad ji turi ne tik atsiriboti nuo visų,bet ir priimti pasaulį toks koks jis yra.
Tik jai šitaip pagalvojus miško tankmėje pragydo neįmanomai gražiai paukštis ir Lėjos širdis pajuto,kad tuoj padės tašką tame lūdname jos gyvenimo etape.
Ji žinojo,kad dabar,net ir pavirtus į vilką nebeskaudins savo mintimis nei vieno gaujos nario,tai ją taip pat šildė,ir viskas aplink...Buvo kupina tokio džiaugsmo,tokios vilties...
Lėjos pirštai greitai apčiuopė mobilųjį ir ji greitai parašė Džeikui širdyje vildamasi,kad ir jis pastebės jos džiaugsmą ir sutiks palakstyti vilkais miške.

Svečias

* Pralėkdama pro pievelę suklupo. *
- Ai... Prakeiktoji...
* prikando lūpą ir greitai atsistojusi vėl pasileido link namų. *

Svečias

nulėkė paskui.

Svečias

Nulėkė paskui.

Svečias

Lėja nekantriai laukė atsakymo,bet telefonas jos rankose nesuvirpėjo.Lėja suprato,kad šitam psauly ji niekam nesvarbi...Jos širdis jua turėjo it vėl pajust tą skausmą,bet protas paėmė viršų: ji suprato,kad ji turi išspirti vilkės gyenimą į paskutinę vietą ir surasti žmogų kuris pagaliau ją supras,nebūtinai mylės...Jai reikėjo draugės,jai reikėjo kažko kuo ji galėtų pasikliaut,pagaliau po viso to skausmo beprasmiško verksmo valandų,kuomet jos širdis tenorėjo sustot,nebeplakt,bet kuomet ji jau buvo pasiryžusi numirt jai vis kažkas sutrukdydavo...Dabar jos jau niekas nebesustabdys.Viskas keičiasi ir širdis privalo būti stipresnė negu prieš tai...Ji provalo susirasti žmogų kuris ja pasitikėtų,nebūtinai žmogų...Nesvarbu.Niekas nebesvarbu.

Svečias

Lėjos kojos pasilenkė šuoliui,ji greitai striktelėjo ant žolės ir nukūrė link namų krautis lagaminų.

Temos pavadinimas: Re: Pievelė Št. 03 27, 2010 6:20 pm

pralėkė pro čia palikdamas kvapą ir pėdsakus. šypsojosi niekam.

Temos pavadinimas: Re: Pievelė Tr. 04 28, 2010 6:13 pm

sustojo.

Svečias

Pažiūrėjo i kairę,i dešinę.
-Tokia pat vieta kokia ir prisiminiau.

Temos pavadinimas: Re: Pievelė Tr. 04 28, 2010 6:19 pm

- Čia daug visko patyrėme, - šypt

Svečias

-Pavyždiui?-klausiama mina.

Temos pavadinimas: Re: Pievelė Tr. 04 28, 2010 6:26 pm

- Pavyzdžiui...<pasakoja viską>

Svečias

-Ooo..Įdomu,-nusijuokė.

Temos pavadinimas: Re: Pievelė Tr. 04 28, 2010 6:30 pm

- tai praeitis, arba dar gali būti ateitis, - šyptelėjo

Svečias

-BUs,bus..Nenukabink nosies,-stengėsi pralinksmint.

Temos pavadinimas: Re: Pievelė Tr. 04 28, 2010 6:36 pm

- aš nenusiminiau, - šypsena iki ausų

Svečias

-Puiku,-apsisuko ratu..
-ši vieta tokia nuostabi...Nesistebiu ,kad čia tiek daug patyrėme.

Temos pavadinimas: Re: Pievelė Tr. 04 28, 2010 7:07 pm

- Viskas, prie ko tu prisilietei, ar su kuo tu susijusi yra nuostabu, - pareiškė

Svečias

Prilietė ranka Edvardo krūtinę.
-Va dabar tu dvigubai nuostabus,-parodė liežuvį.

Temos pavadinimas: Re: Pievelė Kv. 04 29, 2010 5:21 pm

- Ar taip įmanoma? - pažvelgė įtariu žvilgsniu ir tada nusijuokė

Temos pavadinimas: Re: Pievelė Kv. 04 29, 2010 5:25 pm

-Kaip tau tai taip.
Atsisėdo ant pievelės.

Temos pavadinimas: Re: Pievelė Kv. 04 29, 2010 5:27 pm

atsisėdo šalia Belos.
- Žinai, mes dar neapžiūrėjom namų, - apkabina Belą per liemenį

Temos pavadinimas: Re: Pievelė Kv. 04 29, 2010 5:30 pm

Linksmai atsiduso,pažiūrėjo Edvardui į akis
-Aš norėjau apžiūrėt ,bet tu mane ištempei į ten tą kitą mišką.

Temos pavadinimas: Re: Pievelė Kv. 04 29, 2010 5:37 pm

Nieko neatsakė. Sėdėjo ir žiūrėjo tiesiai. Ranką laikė ant Belos liemens, sėdėjo arčiau nei bet kada ir įtemptai galvojo. Pamatė saulę, kuri skendo kažkur toli horizonte.
- Saulėlydis. Kad ir kokia nuostabi bebūtų diena, ji visad baigiasi, - Edvardo lūpų kampučiai pakilo, jis šypsojosi. Pakartojo frazę, kurią Belai pirmą kartą pasakė maždaug prieš 6 metus.