Heidės miegamasis

Heidi įžengė pro duris.
Ją pasitiko levandų kvapas,susimaišęs su vaizdais.Kaip ji išėjo-ir jau galvoju,kad su visam.Kaip ji jautėsi laisva,bet po to vėl auksinės grotos po truputį ją apsupo.Kažkodėl sugrį-usi ji vėl jautėsi tarsi laisva.Ir ši saldi nelaisvė-tai puiku.
Heidi numetė sunkų kelioninį paltą,klestelėjo ant lovos.Ši kaip visada-tvarkingai paklota.Įdomu ar tai slepia ar rodo jų gyvenimus?Tvarka.Juk ištiesų ir Volturiai jaučia,juk tai tik išorė.Tik tvarka.Juk jų gyvenimai visai netvarkingi...Tai tarsi slėpiningas paukštis-jis kartais nusileidžia žemėn-tu į jį žiūri,bet po to jis išskrenda ir ilgai negrįžta...Tada jau manai,kad jis tave paliko,su tuo susigyveni,bet o-ir štai!jis vėl čia...Taip ir Volturių gyvenime-jie kartais padaro klaidų,bet jas užmirštame,arba esame nelinką pastebėti.
Grožis.
Ar jis daug teparodo?O taip-labai daug,bet ne apie gražų žmogų ,o apie žmones APLINK jį.Juk jeigu žmogus protingas,jis kitą žmogų lukštena ne pagal išvaizdą.Juk jo žvilgsnis nekrypsta į veidą-krypsta į kojas.Toks yra protingas žmogus.
Ar mes norime būti protingais?Neee....Žmonės mieliau bus truputį kvaili-bent jau apsimes jais.Ir tai puiku,nes ištiesų protas yra didelis šūdas kai aplink tave visi kvaili.
Heidi atsistojo,rankų pirštais atsagiai palietė auksinį veidrodžio rėmelį.Jis buvo šaltas,nors ir gražus.Švelniai perbraukė pirštu per veidrodį.Kažkoks geras jausmas.Tarsi gyvenimas,juk norime,kad jis būtų tobulas.Grįžimas nebūtinai rodo,kad kažkas nepavyko.Grįžimas rodo,kad mes dar sykį pasirinkome gyvenimą,nes juk nėra blogo gyvenimo.Yra tik tai ką mes vadiname blogu,o ar tai iš tiesų bloga?

Jos balsas vis dar buvo tyras,kaip ir prieš perkeitimą.Jame galėjai jausti valdingumo gyslelę,bet jeigu prieš ją stovėdavo įdėmesnis klausytojas(o tai ypač retas reiškinys!)tuomet jis jame dar apčiuopdavo ir kartėlį,nes kiekvieną sykį pratardama žodį nevalingai išreikšdavo savo būties vienovę.Tuomet jai būdavo šiek tiek skaudu,bet jos nieks nepastebėdavo.
Braukydama veidrodį pirštais jis karts nuo karto ištardavo tikruoju savo balsu: Grožis,ar jis to vertas?Ar tikrai?Ar tai turi prasmę?
Atsakymo nei išorėje,nei vidiniame pasaulyje nesulaukdavo.Tai tik pajusdavo,bet vis viena tai nebuvo atsakymas,tai tebuvo nevilties dvejonė.Tačiau su viskuo susitaikoma,taip ir Heidi jau įprato prie savo amžinos būties,tai liko...Liko per amžius ir jau nebeišeis.Tai tarsi sieną į kurią nebegali atsiremti,nes kai remiesi ji griūna,išsibarsto,nes kai tavo išvargusi nugara jau siekia ją ją tarsi nupučia ir tu vėl keliesi,bet galiausiai lieki gulėti.Taip ir ji,nes ji niekas daugiau,nieko daugiau širdyje neturi negu žmogus,tai tik apvalkalas,nors jis yra be galo stiprus,nedūžtantis.
Daugeliui žmonių atrodo ,kad jų apvalkalas jautrus-bet ne,tai netiesa.Esmė yra viduje,juk apvalkalas nieko nejaučia,esmė yra tame,kad viskas galop pasiekia širdį,ir nuo tuo niekas neapsaugos.Tai yra vidus.To jausmo,niekada,o niekada nepamirši.Jis įsiskverbs ir su jokiom replėm jo neišrausi.Niekada.
Heidi iš prigimties nebuvo labai jautri,tačiau apvalkalas-tai jis buvo labai jautrus.Jos širdis niekuomet nebuvo šilta,niekuomet nieko nemylėjo iš širdies,niekuomet nemąstė apie kitus,nes jos širdį labiausiai gožė Grožis...Jis jai pats brangiausias,pats nuostabiausias....Ir kai Volturiai jai suteikė tai-tai ko jai negalėjo grantuoti žemiškieji žmonės,kurie,o varge jie gi SENSTA...RAUKŠLĖJASI,STORĖJA...
Ji buvo be galo laiminga...Ji darė viską ko Volturiai norėjo.Viską.Tačiau kaip visada po džiaugsmo bangos jai atėjo metas...Metas kai ji pamatė Kalenų laimę,ir ji suprato kodėl kartais būdama kambaryje be veidrodžio jautėsi blogai.Blogai,nes jos vidus buvo tuščias kaip tuščia medaus statinė,tuomet jai prisireikė išykti iš Volteros,nes ją pykino tos visos žmonos.Jos visos jai atrodo nuobodžios,neįdomios...Ir ją žlugdė Aro kvailumas,išdidumas,Markas-nusenęs,sukriošęs diedas,o Kajus-save įsimylėjęs mažvaikis,ji išvyko...
Kelionė nebuvo paprasta.Ji jai atskleidė daugybę tiesų,nelabai malonių,bet tai buvo tiesa.Ji ją suprato,grįžo į Volterą,bet ji nebebuvo viena.Jau nebe ir tai ją guodė,tas tamsias darganas sienas galvoje ji nustūmdavo galvodama apie savo švyturį...Tai Pabudimas.
Ji jau nebesedės čia,ji tik išsikraus daiktus čia...Apsistos.Šis žodis jai patiko.Laikinumas ją irgi viliojo.
~
Heidi išsikrovusi daiktus ryžtingai patraukė į vonią.

Heidi lėtai įeina į kambarį,apžvelgia kiekvieną daiktelį tarsi sakydama Mažučiai,aš daugiau jūsų nebepaliksiu,aš tik trumpam išvykstu...Heidi vėl išsitraukė juodą lagaminą,susikrovė savo daiktus ir permąstė tai,kad ir vėl išvyksta...Kodėl?Ar ji bijo likti čia,čia ir nieko neveikti?Ar galbūt,galbūt ji bijo sutikti tas visų minas,ar ji bijo pastatų kurie jai primena išvykimo priežastis?Juk išėjus niekas nepasikeičia,tik atidedama,o grįžus reikia spręsti,ar ji to bijo?Ar taip bijo,kad reikia bėgti tolyn nuo to,taip velniškai,pasiutusiai greitai raityti kulnis...Ar labai ji bijo?
O,taip,ji bėga.Ir vėl.Bet tik truputį,tik atsikąsti šokolado kuris uždraustas,taip jau yra...
Heidi tyliai pabučiavo veidrodį,prieš tai pasidažiusi lūpdžiu ir brūkštelėjo tuo pačiu lūpdažiu raštelį ant veidrodžio:
Vampyra,Žmonės,Vilkolakiai,
Aš išbėgau šokolado....Supraskit kaip norit!
Ir tik suplevesavo ore raudonos suknelės skvernai,o Heidi jau nebebuvo kambaryje...

heides kambarys

Ateina.
Atsigula ant lovos.
Apie kaska galvoja.

Atsistoja.
Iseina.

(( negaliu ant pc niera lietuvisku raidziu))