Agnyt.ės 'Psichologo užrašai'

Ale typo rašiau filologam, bet sugalvojau, kad nenešiu. Todėl, įkeliu įžangyyyyte. kuri yra neįdomi, šiaip toliau įdomiau biškį.
With love, Agnyt.*;


ĮŽANGA


Esu psichologas. Suprantu ką žmonės jaučia, mato,girdi ar galvoja. Kiekvieną dieną visi atvejai būna panašūs. Bet šis kitoks.Niekada dar neesu turėjęs panašaus. Šioje situacijoje negaliu įsigilinti į tai,ką ji kalba, mąsto, jaučia. Nesuprantu jos nuotaikų kaitos, bet tai tik darlabiau sudomina ir priverčia panerti į šią situaciją. Merginos pasakojimas dažnai mane suglumina, ir priverči a netekti žado. Visada galvojau, kad tai būna tik detektyvų žanro knygose, ar flmuose, tačiau ši mergina įrodė, kad ir aš galiu klysti.

Pritariu Erikai. Aš taip pat nuolat skaitysiu tavo kūrybą. Ji tikrai neįtikėtina. Nemaniau, kad gali rašyti tokio rimto pobūdžio istorijas.
Tai tikrai įdomu.

Tai gal prašyčiau įkelti antrą. ;DD
Mes norime, ane Erikūt?

2
Ir vėl buvau paniręs į knygą, ir vėl beldimas atitraukė mano akis, ir vėl mergina grakščiai įžengė į mano kabinetą ir atsisėdus kėdėje įsispoksojo į mane. Vėl viskas kartojosi.
-Jūs? Maniau negrįšit. Laukiau jūsų labiau nei ko kito.-pažvelgiau jai į vandenyno spalvos akis. Jos buvo kitokios. Jos nebebuvo pilnos baimės, nebebuvo paslaptingos. Jos akyse dabar galėjau įskaityti viską. Akys šypsojosi.
-Žinau, jog laukėt. Tačiau jūsų nuomonės neklausiau. Noriu pradėti seansą, dabar.-pamirksėjusi akimis mergina žaviai šyptelėjo. Pasiėmiau savo užrašų knygutę ir tušinuką.
-Pradedam..

-Mano gyvenimas nuo penkiolikos metų visada buvo nuostabus, beveik tobulas. Galiu beveik prisiekti, kad pati buvau tobula, bet pikta. Mano gyvenimas buvo mano rankose ir į viską galėjau nusispjaut. Pridariau daugybę blogų dalykų, dėl kurių net dabar gailiuosi. Bet aš pasikeičiau. Labai smarkiai. Bet tai man buvo ne į naudą. Tai ką dariau praeityje turėjau atkentėti. Regis buvau to net nenusipelniusi. Bet velniai rautų, tai mane vis dar kankina. Kankina baimė, kad rytoj galiu nebeatsikelti,rytoj galiu būt sumušta, rytoj galiu būt palikta miške, rytoj beeidama pas jus galiu būt nužudyta. Tai baimė kuri manyje egzistuoja kiekvieną prakeiktą akimirką. Ir net dabar, aš visa tai pasakoju jums, svetimam žmogui. Jūs manot,kad man reikia pagalbos? Ne. Man reikia ausies kuri galėtų mane išklausyti.Nereikia man nei jokių patarimų. Jūs man nepadėsit. Nesugebėsit. Bet man tai įgriso. Slėpti viską savyje, ir kiekvienos baimės akimirkoj laukti kulkos į galvą, ar strėlės į širdį. Arba nusižudyti, arba išsipasakoti. Nusižudyti? Aš noriu gyventi. Aš tikiu, kad viskas gali pasikeisti. Kad mano baimės žingsniai taptų džiaugsmo kupinais. Lieka tik išsipasakoti.-mergina nutilo, ant skruosto pamačiau ašarą, bet ji greit ją nusivalė. Nežinojau ką pasakyt. Netekau žado.Bet vis dar likau nieko nesupratęs.Nužudyt? Kažkas kesinasi ją nužudyt? Dėl ko? Tik todėl, kad mergina praeityje buvo bloga? Kaip visi paaugliai? Galvoje sukosi milijonai minčių. Stebėjau tylinčią Emą. Jos akys vėl tapo kitokios. Kupinos baimės, su šlakeliu džiaugsmo. Paslaptingos ir šiek tiek įskaitomos.Po kelių minučių pertraukos mergina vėl prabilo.
-Visus metus gyvenu taip, lyg ant kupros neščiausi kilogramus akmenų, bet negalėdama pavargti ar suklupti. Tada visi pastebėtų, kad man skauda. O aš to nenoriu, nes tada, man dar labiau skaudės.Padarys, kad skaudėtų. Ir regis viskas prasidėjo nuo nekalto pokšto. Tada nesupratau, kad gali būti taip. Negalėjau suprasti. Niekas negalėjo.-Susimąstęs nuėjau prie lango ir pažvelgiau į priešais stovintį medį. Bandžiau nusemti mane slegiančią įtampą. Staiga paklausiau.
-O dabar tu bijai?-keletą akimirkų,palaukęs ir neišgirdęs atsakymo atsisukau, bet merginos mano kabinete nebebuvo..

3
Šį kartą buvome susitarę dėl susitikimo. Antro seanso Kurio įtemptai laukiau. Tik, kada tai bus, turbūt, nei ji nei aš nežinom. Kiekvieną kartą, kai kažkas pražengia mano kabineto durų slenkstį tikiuosi jog bus ji,nes jos pasakojimas, mane priverčia labiau pasinerti į darbą ir suprasti, ką žmonės jaučia kuo įvairesniomis situacijomis..
Po kelių akimirkų įžengė ji. Jos aukštakulniai atkaukšėjo iki lango, tada ji užsilipo ant palangės ir net nepasisveikinus pradėjo kalbėti.

-Mane atvežė tėtis. Dabar gyvenu su juo. Dažniausiai, jis išvyksta į darbo keliones keliems mėnesiams. Tai mane žlugdo, nes tada, pajuntu baimės skonį. Kodėl? Aš tai jums papasakosiu. Šiek tiek vėliau. Mano mama.. Niekada jos nemačiau. Net nežinau kaip ji atrodo. Ji paliko mus. Tai dar labiau mane žlugdo. Mamos trūkumas,veda dar didesnę depresiją, nei į tą kurioje dabar esu. Brolis? Turėjau. Jis nuskendo, dar tada, kai buvau vos dviejų. Dėl to kaltinu tik save. Iš ties tikėjausi, kad jis iš dangaus sugebės man padėti, bet gal dabar jis užsiėmęs?Turi daug didesnių reikalų, nei mano saugojimas? Tikiu, kad jis mano angelas sargas. Juk visi tokius turime. Tai štai. Kai tėtis išvažiuoja į dalykinius susitikimus dažniausiai į Ameriką, tiesą sakant Majamį, tada turiu geriausią draugą. Kada gali, jis pasilieka su manim, kada tai neįmanoma, tada lieku viena kaip pirštas. Ir baimė manyje karaliauja. Didelė, kuri niekada, per visą naktį nenuslūgsta. Viskas prasidėjo, nuo mano šešioliktosios vasaros pradžios. Kai išlydėjau tėtį pro duris, ir jis paspaudęs gazo pedalą dingo mano akyse, tada,mano tėčio mašinos vietą pakeitė kita mašina. Pamačiusi kaukėtus vyrus įbėgau į vidų, ir vos sugraibius raktą jas kelis kartus užrakinau ir greit nubėgau į antrą namo aukštą. Pro langą stebėjau du vyrus bandžiusius įsilaužti į mano namą.Vienas spardė duris, kitas šaukė mane. Iš kur jie žino mano vardą?Nežinojau. Nežinojau nieko, nei ko jiems reikia, nei ką toliau darys. Bet staiga pamačiusi piktas vyro akis supratau, kad jis žiūri tiesiai į mane, parodęs pirštu kitam, jis iškėlė ranką, ir pirštu pervedė sau per kaklą.. Dar ilgai girdėjau, keiksmus, gundymus,spardymus ir trankymus, kol galiausiai viskas nutilo. Buvau beveik patikėjusi,kad viskas dabar baigėsi, bet staiga dužo antro aukšto langas, ir įskrido akmuo su rašteliu, jame buvo raudonu rašalu maždaug taip parašyta: ‚jei manai, kad viskas baigėsi, labai klysti, tai tik pradžia.‘ šokiruota mečiau akmenį ant grindų ir pažvelgusi į delną pamačiau kraują. Akmenyje, buvo kelios atšipusios dalelės, kurios smarkiai sudraskė mano ranką. Nejutau,nei skausmo,nei ko nors kito, tik manyje tūnančią baimę..

Virptelėjo mano rankos. Maniau, kad kartu išgyvenu viską su Ema,įsivaizdavau kiekvieną, jos apibūdintą, asmenį. Atrodė, kad tuo metu buvau kartu su ja. Iš ties tai mane gąsdino.
-Dabar tu su tėčiu, o dabar bijai?-tyliau paklausiau.
-Neprašiau, kad uždavinėtumėt man klausimus, ir nemanykit, kad į juos atsakinėsiu.-lėtai nulipusi nuo palangės, pasiimė savo rankinę, ir staiga dingo iš mano kabineto.

ačiū. ;>*

Šita ištikrųjų man labai nepatiko dalis. ;DD




4
Trečias seansas.
Ar jis bus? Nežinia. Užrašų knugutėj žymiuosi dienas, nuo jos paskutinio apsilankymo. Mergina, man neduoda jokios žinios. Ar ji ateis? Ar ji vis dar nori lankytis? Išsipasakoti? Galbūt rado kažką kitą? Klausimai.. Jie mane vedė į didelę nežinią kurios negalėjau pakęsti. Iš ties jau penktą dieną trūksta jos akių, kurių nuotaika keičiasi kas minutę. Žydrų, nieko nesuprantančių, pasimetusių, bandančių kažką pasakyti, besišypsančių.. Jos akys mano didžiausia mįslė. Sėdėjau savo krėsle, ir stūmiau laiką, su neįdomiomis kitų moterų pasakomis. Iš ties man rūpėjo tik Emos istorija. Išėjus paskutiniai moteriai, ruošiausi eiti, buvo vėlu, ir jau temo, bet staiga pro duris įsiveržė mergina. Ema. Jos akys buvo didelės ir pilnos baimės. Ant rankovės mačiau keletą kraujo lašų, ir ant rankos šiek tiek neryškių mėlynių. Kas atsitiko? Ją užpuolė? Jos akys buvo sudrėkusios. Ema verkė? Kodėl? Ir vėl klausimai. Į kuriuos negausiu atsakymo. Ema staiga prabilo. Jos balsas šiek tiek drebėjo.
-Važiavau. Važiavau pas jus. Sėdėjau taksi. Ir mane užpuolė.-nerišlūs sakiniai veržėsi iš jos lūpų. Iš ties bijojau dėl jos. Nežinau kodėl.
-Ema, nusiramink. Tie kurie tave užpuolė.. Jų nebėra. Čia, tu su manim, tu saugi. Tai gi nusiramink. Pasakok iš naujo.-prabilau susijaudinusiu balsu. Buvo be galo smalsu, bet ir šiek tiek baisu. Mergina atsisėdo ant žemės. Atėjęs atsisėdau prieš ją. Ema užsimerkė, o aš tyrinėjau jos veidą. Nepaprastą, bet kartu ir tokį patį kaip visų. Ir ji prabilo.
-Šiandien maniau atvažiuosiu taksi. Tėčio nėra. Jei būčiau ėjus pėsčia, būčiau greičiausiai sumušta, ir palikta merdėti. Tad pasirinkau taksi. Bet pasigailėjau. Įlipusi į taksi, vairuotojas atsisuko. Jo vyzdžiai buvo įsiplėtę, pernelyg įsiplėtę. Jo akys, lyg sakė, kad šiandien, aš mirsiu. Kad šiandien, mane kankins. Kad šiandien, paskutinė mano diena. Išsigandusi vien jo akių pabandžiau išlipti ir pabėgti. Mano mėginimai, buvo veltui. Šalia manęs sėdėjo vyras. Kurio iš pradžių nepastebėjau. Jis suėmė mano rankas ir uždengė burną. Ranka smirdėjo ciarečių dūmais. Bandžiau purtytis, spardytis – veltui. Baimė smelkė visą kūną, bet nedrebėjau. Iš ties po kiek laiko nusiraminau. Nepažįstamasis su kauke, taip pat tą suprato. Nesu aš kvaila. Juk mane nužudyt bando kiekvieną dieną. Jie kvailiai. Iš kišenės išsitraukiau kišeninį peiliuką ir susmeigiau į pilvą.-mergina pakėlė ranką, ir apžiūrėjo kraujo dėmes, dabar atrodė visiškai rami. O aš? Aš beveik kiekvieną jos žodį užsirašinėjau.Atrodė, kad šiuo metu aš labiau bijau nei ji ,- taip, čia jo kraujas. Tai gi susmeigus peilį pradėjau bėgti, kiek kojos neša. Tas, narkomanas su plačiais vyzdžiais, mane vijosi. Bet pabėgau, ir kažkaip radau kelią pas jus. Tikiu, kad čia saugi. Tikiuosi, kad čia aš saugi.- ties šiais žodžiais pro mano kabineto langą įskrido akmuo su krauju užrašytu užrašu. „Mielas psichologe, juk nemanai, kad tu liksi gyvas?“