Something by Rob

žodžiu pirmas darbas, nieko gero.

Taigi kažką čia kūriau, man pačiau tai nelabai patinka, bet duosiu jum įvertint


Skęstu
I skyrius

Jis tiesiog nebeiškentė. Jam tai atsibodo. Tiesiog atsibodo.
Bet prieš tai parašė raštelį, drebančiom rankom, turbūt niekas nebūtų to įskaitęs, bet yra vienas žmogus kuris suprato jo raštą ir jis žinojo, kad jį skaitys būtent jis.
Jis paėmė į rankas tai, ko dar neturėjo. Tai buvo pistoletas. Rusiška ruletė. Vos išlaikė jį. Lėtai lėtai pakėlė jį prie pakaušio. Viena sekundės dalelę buvo nuspręndęs to nedaryti, tačiau jau per vėlu. Jis jau paspaudė gaiduką.
Ranka atsilaisvino ir pistoletas garsiai nukrito ant žemės. Kol jo gyvybė neužgeso jis spėjo dar ir vieną ašarą išspausti.
Tada jis susmuko ant žemės, ant savo kambario grindų.
Jo siela kaip ir buvo jau danguje (gal ir pragare) , bet dalelė jo čia liko. Jis norėjo, kad jos čia neliktų, tačiau jis to nesugebėjo padaryti.
Jis čia pasiliko tikrai ilgam.

Citata :

Kol jo gyvybė neužgeso jis spėjo dar ir vieną ašarą išspausti.

reikėtų patvarkyt sakinio sudėtį, ta prasme sureguliuot žodžius :)
o šiaip tai labai įdomu, tikrai tęsk ;>

II skyrius

Prieš 15 min.

- Tu nieko nesupranti, man jau šešiolika!!!!
- Panele, tu čia prieš mane balso nepakelsi!- užsimojusi davė antausį Liusei.
- Tik dabar supratau, kodėl Džo taip įnykęs į depresiją,- prisidengė veidą ranka, ir toliau žiūrėjo į savo motiną.
- Tai tu dabar mane kaltini, kad tavo brolis kitoks, kitoks nei visi???
- Tai tu turėjai jį mokyti, o dabar tu nematai, kaip jis gyvena... Mokykloj jis pastumdėlis.
- Ir tegul, jis jau subręndęs, tegul pats reguliuojasi sau gyvenimą.
Liusė išsižiojo.
- Man šešiolika ir į pasimatymą manęs neišleidi, o Džo kuriam keturiolika gali sau gyventi laisvai...
Karolina daugiau dėmesio į ją nekreipė ir į tris lėkštes įdėjo po troškinio porciją.
Liusė atsisėdo ir pradėjo kimšti visą tą maistą.
- O kur tėtis?- pilna burna jau ramiai paklausė mamos.
- Kažką garaže montuoja,- ramiai sau valgydama pasakė.
- Einu pakviesiu,- pakilo nuo stalo.
Apsidžiaugė, kad nebereikės būt vienai su mama. Kai jos būdavo vienos Karolina elgdavosi šiurkščiai, bet tik jei kas pasirodydavo iškart elgiasi maloniau.
Pradarė duris ir tarpdury susitiko Džo.
- O, tu jau čia. Einam valgyt mama paruosė nuostabų troškinį.
- Palauk užlipsiu kuprinę pasidėti,- pasimętęs pasakė
- Gali ji ir apačioj pabūti,- bandė nuimti ją nuo jo pečių.
Džo staigiai atšoko gindamas jį kaip brangiausią turtą.
Lius išpūtė akis.
- Negi ir vėl tie narkotikai?- tyliai paklausė
- Nee,- dar vis pasimętęs atsakė.
- Tu man žiūrėk,- pabaksnojo pirštu ir nubėgo pas tėvą, o Džo nuskuodė į viršų.
Kai atėjo į garažą nenustebo. Kaip visada tėtis ką nors taiso ar panašiai.
- Tet, valgyt.
- Mhm, dar pora minučių....
Bet ji to jau nebegirdėjo, nes jau atstiksėjo į virtuvę.
Ir toliau kimšo maistą.
Tik staiga pasigirdo šuvis.
Lius sustojo kramtyti ir pakėlė galvą. Metė šakutę ant žemės ir nubėjo pas Džo.